Veikiančios parodos

 

 

Saulės akmens metamorfozės

2020 m. liepos 2 d. – lapkričio 29 d.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17) atidarė jungtinę Lietuvos autorių gintaro kūrinių parodą „Saulės akmens metamorfozės“, kurioje lankytojams atskleidžiamos 30 Lietuvos Nepriklausomybės metų gintaro dizaino tendencijos.

Liepos 1–4 dienomis Palangos gintaro muziejuje vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose savo meistriškumu dalinosi menininkai Marytė Dominaitė, Dovilė Žydelienė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, tautodailininkas Albertas Bukauskas, o įžvalgas apie gintaro dizaino kismą pateikė dailėtyrininkė Lijana Natalevičienė.

Paroda „Saulės akmens metamorfozės“ baigiamas 2015 m. pradėtas tęstinis projektas, kuriuo Palangos gintaro muziejuje aktualizuojamos Lietuvos gintaro dizaino tradicijos: pristatyta Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus ir Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūryba. Pirmųjų trijų menininkų retrospektyvos aprėpė Lietuvos juvelyrikos ištakas ir raidą, o Čėjauskaitės-Gintalės autoriniuose darbuose gintaro dizaino tradicijų tąsa suskambėjo moderniai ir šiuolaikiškai – jos juvelyrikos kūriniai atveria konceptualias idėjas su giliu filosofiniu pamatu.

Paroda „Saulės akmens metamorfozės“ – logiškas ciklo užbaigimas. Lietuvos juvelyrai, savo kūrinius eksponuojantys užsienio parodose ir pelnantys apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose, plačiajam žiūrovų ratui Lietuvos pajūrio regione beveik nepažįstami. Tad šiuo projektu norime pristatyti užsienyje Lietuvą garsinančius autorius ir kartu paneigti nusistovėjusius stereotipus, kad gintaras nebemadingas, nešiuolaikiškas ir pamirštas.

Parodos dalyvių darbai apima plačią galimų šiuolaikinių požiūrių į gintarą paletę, atskleidžia gintaro derinimo su kitomis medžiagomis subtilybes, kurios savo įtaigiu lakoniškumu žavi užsienio šalių atstovus. Norime parodyti, jog nepaisant to, kad šalyje gintaro žaliava dažniausiai įvežtinė, Lietuvos dizaino tradicija yra išplėtota iki tarptautinio lygio ir neretai – pirmaujanti.

Parodos ekspoziciją sudaro 20-ies autorių darbai. Papuošalų ir objektų kompozicijose naudotas gintaras – nuo minimalistinio iki sudėtingo įvairių medžiagų derinio gintaro svarbai išskirti.

Kolekciją sudaro įvairių laikotarpių, tačiau pabrėžtinai skirtingi darbai, laužantys stereotipinį gintaro naudojimo suvokimą kūryboje. Naujos idėjos gimė 1990 m. kūrybiniame simpoziume Palangoje. Su Lietuvos laisvės atgimimu atgimė ir gintaras – naujas požiūris į „Lietuvos auksą“ atsispindėjo 1991 m. surengtoje pirmoje nepriklausomoje Lietuvoje juvelyrų parodoje „Gintaras kitaip“. Parodoje „Saulės akmens metamorfozės“ eksponuojami ir minėtos parodos dalyvių – Sigito Virpilaičio, Birutės Stulgaitės, Marytės Gurevičienės, Solveigos ir Alfredo Krivičių – kūriniai. Lyginant jų tuometinius darbus su naujais, išryškėja daugialypės prasmės, kartais dirbinys tampa vien estetiškai pagaviu vaizdiniu, atsiribojant nuo reprezentatyvinės gintaro funkcijos, stengiamasi pažvelgti į jį žaismingai, originaliai: gintaras tampa ne vien tradicijos ir etnokultūros „gelbėtoju“, kurio nešiojimas jaunosios kartos dažnai traktuojamas kaip atsibodusi prievolė, bet originaliu, lanksčiu ir universaliu naujo dizaino atributu.

Parodoje dalyvauja šie autoriai:

Ugnė Blažytė

Eglė Čėjauskaitė-Gintalė

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė

Nerijus Erminas

Indrė Diržienė

Marytė Dominaitė

Vaida Druskytė

Kristina Dulevičiūtė

Dalius Ilginis

Elen Janovskaja

Karina Kazlauskaitė

Laima Kerienė

Solveiga Krivičienė and Alfredas Krivičius

Aušra Mačiulaitienė

R. Mėnulio Katinas

Algirdas Mikutis

Elen Pavinskienė

Vita Pukštaitė-Bružė

Kęstutis Stanapėdis

Birutė Stulgaitė

Asta Šimkevičienė and Mindaugas Šimkevičius

Danas Tamašauskas

Šarūnė Vaitkutė

Sigitas Virpilaitis

Dovilė Žydelienė

 

Parodos kuratorė Marytė Dominaitė

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Martyno Gintalo paroda

„Atsivėrimas“

2019 m. birželio 1– 2020 m. birželio 29

Jurgita Ludavičienė apie parodą ,,Atsivėrimas"

Metalo menas kalba – ne, ne apie papuošalus, o apie esmę. Apie žmogaus gyvenimo esminius momentus. Gal todėl, kad pati medžiaga yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo komponentų, esantis šalia jau šeštą tūkstantmetį. Tam, kad iš metalo sukurtum objektą, reikia ugnies ir vandens, žemės ir oro – dalykų, be kurių žmogaus gyvenimas net ir šiais dirbtinio intelekto ir aukštųjų technologijų laikais yra neįsivaizduojamas. Tačiau metalas ir dabar tebenaudojamas ne tik kardams ar peiliams gaminti. Metaliniu skalpeliu galima atverti kūną, bet galima – ir sielą, kaip padarė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir Martynas Gintalas parodoje „Atsivėrimas“.

E. Čėjauskaitės-Gintalės, viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkės, stilius jau seniai suformavęs ir atpažįstamas. Eglė užima svarbią – pelnytai uždirbtą – vietą lietuvių metalo meno žemėlapyje, eksponuoja kūrinius ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Japonijoje. Daugiau nei dešimt metų ji dirba su sidabru, auksu, mamuto kaulu ir (pastaruoju metu vis dažniau) gintaru. Tačiau tai – tik medžiagos, ir jos būtų bevertės, jei nebylotų apie prasmę, jei kiekviena detalė ir kiekviena medžiaga intuityviai ir kartu apgalvotai nevestų link prasmingumo ir esminių žmogiškųjų dalykų. „Atsivėrimas“ – tai kai kas labai svarbaus ir labai asmeniško. Giluminiai dalykai, kuriuos patiria kiekvienas iš mūsų. Esminiai gyvenimo momentai, išreiškiami pasitelkiant objektus. Tokios jautrios akimirkos kaip gimimas – sidabriniai krikšto marškinėliai, augimas ir patyrimas, ieškojimas ir praradimas, regėjimas aplink to, kas svarbiausia. Lengvai atpažįstami dalykai – mažutės rankos, kojos, širdys, akys, gyvūnai ir gintariniai šliužai – susiveria į juvelyrinius dirbinius. Senovinis matuoklis ar senelio kastetas papildo autorės rankomis sukurtus darbus. Daugybė gintaro atplaišėlių tampa visą gyvenimą mus lydinčių atributų – šepečio ar plaktuvo, teptuko ir smeigto – pagrindu. Daiktai atgyja, išlieka, pražysta – kartais visiškai netikėtai. Tai kiekvieno mūsų istorija. Kiekvieno nueitas gyvenimo kelias. Kiekvienam etapui – savas pavidalas: sidabrinis, gintarinis, medžiaginis. Reikia tik įsigilinti ir atpažinti, nustebti ir pripažinti.

Tačiau tai – dar ne viskas. Kiekvienoje smiltelėje, kiekviename pušies spyglyje galima įžiūrėti visą pasaulį, kaip jau seniai sakė japonų poetai. Kiekvienas, net ir mažiausias, daiktelis yra makrokosmo atspindys. Todėl M. Gintalas atgaivina juvelyriką, priversdamas žiūrovą pasijusti skruzdėle, galinčia pažvelgti į papuošalus iš vidaus, pamatyti detales – ir suvokti, kad visa tai yra vienis; kad smulkiausia kruopelė yra pasaulio dalis – kaip ir didžiausias kalnas, kaip ir mes; kad mes visi – skruzdės ir spygliai, kryžiai ir plunksnos, žmonės ir daiktai – kartu sudarome kai ką, daug didesnį už mus pačius. Ir tai tikriausiai yra pats didžiausias atsivėrimas.

 Virtualus turas po parodą ,,Atsivėrimas" per Pauliaus Makausko foto objektyvą

 

     

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Alberto Žulkaus ir Lino Žulkaus

tėvo ir sūnaus kūrybos paroda

RETROperSPEKTYVA 

Paroda veikia: 2018-12-01 – 2019-05-12

ALBERTAS ŽULKUS (1933–2016) – skulptorius, medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Gimė 1933 m. rugsėjo 8 d. Telšių apskrities Janapolės kaime, gausioje žemaičių valstiečio šeimoje. Drožinėti pradėjo dar piemenaudamas. Rinktis staliaus amatą jį paskatino tėvas ir dėdė, garsus Žemaitijos dievdirbys Vincentas Gečas. Meistrystės žinių po karo jis sėmėsi Telšių dailiųjų amatų mokykloje, kuri vėliau išaugo į Taikomosios dailės technikumą. Nuo 1958-ųjų tautodailininkas gyveno ir kūrė Palangoje. 1958–1993 m. dirbo Klaipėdos dailės kombinate. A. Žulkaus darbų kolekcijoje – stilizuoti rūpintojėliai, Užgavėnių kaukės, skulptūros, suvenyrai, monumentalieji kūriniai Raganų kalne, Ablingos ansamblyje, kryžiai... Daugelį metų A. Žulkus tobulino medžio bei gintaro dermę vienoje kompozicijoje. Šioje srityje, menotyrininkų nuomone, tarp Lietuvos kūrėjų jis yra nepralenkiamas. Autoriaus atmintyje puikiai užsifiksavo dar vaikystėje regėti valstiečių buityje naudoti rakandai. Suteikęs jiems savitą formą, jis atkūrė dekoratyvinius samčius, šaukštus, kubilus, vazas, dubenis ir lėkštes, kuriais savo svetainių ir netgi restoranų interjerus noriai puošia šeimininkai. Su A. Žulkaus darbais yra susipažinę Vokietijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Rusijos meno mylėtojai, jo kūriniai pateko į meno kolekcijas JAV. Drožėjo darbų yra įsigiję Palangos gintaro, Kretingos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno kraštotyros muziejai.

LINAS ŽULKUS gimė 1965 m. gegužės 18 d. Palangoje, menininkų Teresės ir Alberto šeimoje. Tėvai – skulptorius ir audėja – ir buvo didžiausi Lino mokytojai bei įkvėpėjai. Nuo mažens sukiodamasis dirbtuvėse ir padėdamas tėvui, iš jo mokėsi medžio drožybos, gintaro apdailos, kompozicijos ir kitų kūrybos ypatumų. 1984 m. įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokėsi Liaudies instrumentų katedroje. Dalį gyvenimo pašventęs muzikai, L. Žulkus vis daugiau laiko skiria medžio skulptūrai, ir ši nuo vaikystės juntama aistra galiausiai tampa pagrindine jo gyvenimo veikla. 1992 m. tapęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, kartu su tėvu pradeda dalyvauti bendrose parodose. L. Žulkus iš medžio drožia skulptūras, Užgavėnių kaukes, baldus, vazas, unikalias apdovanojimų statulėles, iš kaulo kuria kamėjas, kaklo papuošalus, seges. Savo darbus dekoruoja gintaru, pasitelkia senuosius baltų ornamentų motyvus, gyvūnų, ypač paukščių, įvaizdžius. Lino kūriniai eksponuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Švedijoje. 2013 m. menininkas įkūrė asociaciją „Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija“, kuri tapo svarbia Palangos kultūrinio gyvenimo dalimi. L. Žulkus dalyvauja edukaciniuose projektuose, Palangos miesto ir nacionaliniuose kultūriniuose renginiuose.

 

 

 

 

 

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
Petras BALČIUS
kūrybos retrospektyva
LAIKO ŽENKLAI
Paroda veikia: 2018-05-04 – 2018-11-30
 

Petras Balčius – metalo plastikos ir meninės juvelyrikos meistras, aktyviai kuriantis nuo 1959 metų. Dailininko retrospektyvinė ekspozicija atspindi keleto dešimtmečių trukmės pajūrio regiono gintaro dizaino savitumą, atskleidžia gintaro, kaulo, metalo, pusiau brangių akmenų dermę. Šio dailininko autoriniams papuošalams būdingi išraiškingi spalviniai deriniai, pasikartojantys mažosios liaudies architektūros motyvai. Darbuose atsispindi etnografinis paveldas, jūros tematika, įkūnijama tai, kas mūsų gyvenime amžina, prasminga, kilnu. Menininkas dirba metalo plastikos ir juvelyrikos srityje, dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. P. Balčiaus darbų yra įsigiję daugelis Lietuvos ir užsienio muziejų, privatūs kolekcionieriai. Jo autorinės parodos Palangos gintaro muziejuje buvo surengtos 1975, 1998 ir 2004 metais. Šiai retrospektyvinei parodai autorius pateikė dar niekur neeksponuotų gintaro ir metalo plastikos kūrinių iš savo privačios kolekcijos.

   Metalo plastikos ir juvelyrikos meistras Petras Balčius gimė 1938 m. rugsėjo 8 d. 1954 -1959 m. mokėsi Telšių Taikomosios dailės mokykloje, pagal paskyrimą dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate, nuo 1966 – šio kombinato dailininku konstruktoriumi, vėliau – meno vadovu.  Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1967 metų. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

 

 

 

Paroda „Goldsmith Meets Amber“

(„Akistata: auksakalys ir gintaras“)

Paroda veikia: 2017-08-25 – 2018-04-30

Š.m. rugpjūčio 25 d. 17.00 val. Palangos gintaro muziejuje startavo jungtinė Lietuvos auksakalių paroda „Goldsmith Meets Amber“ („Akistata: auksakalys ir gintaras“). Parodos metu aštuoniolika auksakalių iš Klaipėdos, Vilniaus, Telšių, Trakų, Kintų, Kretingos ir Šilutės pristatė savo kūrinius, kuriuose gintarui priklauso pagrindinis vaidmuo. Parodą Palangos gintaro muziejuje organizuoja Klaipėdos krašto auksakalių cechas kartu su Lietuvos dailės muziejumi. Paroda vyks iki 2018 m. balandžio 30 d.

Parodos tikslas – įvairiai ir savaip atskleisti Baltijos auksu vadinamo gintaro grožį: „Jei atvirai, auksakalys šiandien retai dirba su gintaru. Dažniau tenka dirbti su tauriaisiais metalais, deimantais, kitais spalvotais brangakmeniais. Gintaras nepastebimai buvo nustumtasį šėšėlį ir tapo įprasta tautodailininkų arba amatininkų, kurie dirba vien tik su gintaru, darbo medžiaga,“ – pasakoja Klaipėdos krašto auksakalių cecho pirmininkas Viktoras Sitalo, – „Todėl ši paroda tapo galimybe mums, auksakaliams, atrasti gintarą iš naujo“.

Parodą sudaro daugiau nei 50 dirbinių iš gintaro derinto su auksu, sidabru, emaliu, deimantais bei netradicinėmis medžiagomis, tokiomis kaip mamuto, vėplio kaulas, kriauklės, geležis, medis. Ekspozicija įdomi kūrinių įvairove ir atspindi dalyvaujančių meninkų požiūrį į tokią tradicinę, bet kartu ir „nepažįstamą“ medžiagą – gintarą. Lankytojai turės galimybę pamatyti gana platų stilistinį spektrą – nuo funkcionalaus papuošalo iki filosofiniais apmąstymais grįstos koncepcijos.

Apie specialiai parodai sukurtą švytuoklę pasakoja auksakalys vilnietis Silvijus Martinėlis: „Kurdami papuošalą „SAKU švytuoklė“, kartu su komanda atsigręžėmė į pačią gintarų pradžią – sakus. Perpratome šios medžiagos esybę, jos šilumą. Santykyje su deimantais ir minimalistine forma, ši archajiška medžiaga įgauna šiuos epitetus – prabangus, stilingas, šiuolaikiškas“.

Paroda „Goldsmith Meets Amber“ kviečia atrasti gintarą iš naujo –įvairiai, subtiliai, netikėtai ir labai asmeniškai. 

Parodoje dalyvaus:

Eglė Čėjauskaitė-Gintalė (Vilnius)

Kristina Dulevičiūtė (Vilnius)

Linas Jakumas (Kretinga)

Elen Janovskaja (Vilnius)

Robertas Krapavickas (Šilutė)

Vijolija Lingienė (Klaipėda)

Aušra Mačiulaitienė (Kintai)

Martinėlis &Co (Vilnius)

Urtė Motuzaitė (Trakai)

Ela Pavinskienė (Vilnius)

Neringa Poškutė-Jukumienė (Klaipėda)

Vita Pukštaitė-Bružė (Vilnius)

Sigitas Rekašius (Telšiai)

Nadežda Sitalo (Klaipėda)

Dainius Stončius (Klaipėda)

Birutė Stulgaitė (Vilnius)

Kristina Surblytė (Klaipėda)

Dovilė Žydelienė (Vilnius)

Dėl papildomos informacijos apie parodą ir dalyvius maloniai prašome kreiptis į Nadeždą Sitalo, tel. 8650 309 03, info@sumim.lt

 

 

 ,,ATSPINDŽIAI"

Kazimiero Simanonio kūrybos retrospektyva

Paroda veikia: 2017-05-19 – 2017-12-31

 

 Projektą remia LR Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba

 

Kazimieras Simanonis gimė 1937 m. birželio 5 d. Muldiškėse (Kaišiadorių r.). 1965 m. baigė Talino dailės institutą (metalo dailiųjų dirbinių specialybę). Nuo 1965 m. dalyvauja parodose. Lietuvos dailininkų sąjungos narys – nuo 1970 m.

7-ajame XX a.dešimtmetyje daug Lietuvos dailininkų studijavo Talino dailės institute – profesiniu ir meniniu požiūriu stiprioje juvelyrikos mokykloje, pasižymėjusioje moderniomis tendencijomis. Šios mokyklos absolventų sukurti darbai turėjo didelę įtaką lietuvių juvelyrikos, o ypač gintaro papuošalų raidai. To meto lietuvių juvelyrikos meno tradicijos siejamos su K.Simanonio vardu: buvo atgaivinta tradicinė juvelyrikos technika, naudojami brangieji ir pusbrangiai akmenys, eksperimentuojama su naujomis technologijomis. K. Simanonis gintaro papuošalą traktavo kaip prabangos ir reprezentacijos objektą, kuris nešiojamas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas,kurdamas papuošalus, atgaivino raižymo, inkrustavimo, filigrano technikas, naudojo jo patiesišrastą apvirinto sidabro technologiją, itin tikusią prie netaisyklingos formos gintaro. Menininko papuošalai iš gintaro bei tauriųjų metalų yra dinamiški, ekspresyvūs. Palangos gintaro muziejaus kolekcijoje saugoma per šešiasdešimtK. Simanonio juvelyrinių dirbinių. 1975 m.čia surengta jo personalinė kūrybos paroda. Dailininko kūriniainuo 1971 m.eksponuoti įvairiose šalyse: Čekijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Estijoje. 2012 m. juvelyro darbai papuošė Lietuvos paviljoną Pasaulinėje parodoje „EXPO-2012“ Pietų Korėjoje.

Dailininkas sukūrė daug dekoratyvinių metalo dirbinių interjerams. Paauksuoti šviestuvai, fasado detalės ir valstybės herbaspuošia Lietuvos prezidentūros rūmus. Autoriaus darbai plačiai pasklidę po visą pasaulį. 1986 m. popiežiui Jonui Pauliui II viešint Lenkijoje, jam buvo įteikta juvelyro sukurta paauksuota, gintaru išpuošta šv.Mišių taurė. 1972 m. 37-ojo JAV prezidento Richardo Niksonožmonai buvo įteikta K. Simanonio pagaminta paauksuota segė su gintarais, o šio menininko sukurtas sidabro vėrinys su gintaru yra Danijos karalienės Margaretės II papuošalų kolekcijoje.

 

 

TAMAROS BELECKAJOS GINTARO PAPUOŠALŲ PARODA 

,,ŽIEMOS NAKTIES SAPNAS"

Parodos veikimo laikas: 2015-12-04 - 2016-04-30

Parodoje „Žiemos nakties sapnas“ pristatomi Kaliningrado dailininkės Tamaros Beleckajos papuošalai iš gintaro. Menininkė jį derina su topazu, agatu, nefritu, ametistu, malachitu bei kitais akmenimis. T. Beleckaja savo papuošalus „konstruoja“ įvertindama mineralų ir gintaro plastiką, spalvą bei formą. Su metalu, popieriumi ar tekstile komponuojamas gintaras tarsi atgyja, išmaniai jungiamos skirtingos medžiagos susilieja į harmoningą visumą. Dailininkė sukuria nepakartojamus ritminius derinius, kuriuose išryškėja nuostabūs augaliniai motyvai. Parodoje lankytojams pateikiama ir keletas autorės drabužių dizaino pavyzdžių.

T. Beleckaja gimė 1959 m. spalio 24 d. 1981 m. baigė Minsko technologinį technikumą, įgijo dailininkės modeliuotojos specialybę, 2006 m. – Maskvos mados industrijų institutą bei Tarptautinę verslo ir vadybos akademiją. Pirmąją savo mados kolekciją sukūrė 1980-aisiais. 1988 m. įkūrė Mados teatrą, kuris 1996-aisiais išaugo į Mados namus. 2010 m. autorės kūrybiniame kelyje įvyko posūkis – T. Beleckaja pasinėrė į juvelyrikos meną. Menininkė sukūrė daugiau kaip tūkstantį papuošalų iš gintaro ir pusbrangių akmenų. Nuo 2011 m. dailininkė sėkmingai bendradarbiauja su Kaliningrado gintaro kombinatu. Pagal jos sukurtus etalonus papuošalai gaminami serijiniu būdu.

T. Beleckaja – įvairių konkursų ir festivalių Rusijoje bei užsienio šalyse dalyvė, laimėjusi ne vieną pagrindinį prizą. Dailininkės darbai dažnai eksponuojami Kaliningrado srities gintaro muziejuje – jame surengtos kelios personalinės parodos. Dalyvauja labdaros akcijose, veda užsiėmimus specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams.

 


FELIKSO DAUKANTO RETROSPEKTYVA „ŠVYTĖJIMAS“

Parodos veikimo laikas: 2015-05-26 – 2016-06-01

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Felikso Daukanto (1915 -1995) kūrybos paroda skiriama įžymaus Lietuvos dizainerio ir juvelyro 100-sioms gimimo metinėms. Šiuo projektu ne tik įprasminamas menininko kūrybinis palikimas, bet ir aktualizuojama Lietuvos dizaino istorija, kadangi F. Daukantas padėjo pamatus nacionalinei dizaino mokyklai. Gintaro muziejuje saugoma didelė dalis F. Daukanto kūrybinio palikimo – sukaupta 338 eksponatai. Dailininko darbai eksponuoti visame pasaulyje (1967 m. – EKSPO-67 Monrealyje, 1970 m.- EKSPO-70 Osakoje, 1973 m. – Paryžiuje, Zalcburge, 1974 m. – Lince, Vienoje. Pasaulinėje parodoje EKSPO-2012 dailininko kūriniai demonstruoti Pietų Korėjoje (Lietuvos paviljonas buvo įvertintas Sidabro medaliu). Palangoje F. Daukanto personalinės parodos buvo surengtos 1975 ir 1995 metais. 1970 metais dailininkas sukūrė Palangos herbą, kuris, kiek pakoreguotas menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, patvirtintas 1996 metais. 
Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą, pasisakė prieš prigimtį žalojančius gintaro apdirbimo būdus. Jo dėka kito gintaro papuošalų dizainas bei medžiagiškumo samprata. Dailininkas kūrė ir odos bei metalo dirbinius, tačiau ypatingą reikšmę turi jo sukurti gintaro darbai. Jo papuošalų stilistika tapo pavyzdžiu kitiems dailininkams. Siekdamas atitrūkti nuo stereotipų šioje srityje, F. Daukantas pradėjo negatyvinę gintaro raižybą, gamino papuošalus iš unifikuotų detalių, tačiau didžiausią dėmesį skyrė natūralių gintaro savybių išryškinimui.
 
Felikso Daukanto biografija
 
Lietuvos dailininkas dizaineris, dizaino specialybės pradininkas Lietuvoje. 1947 m. Vilniaus dailės institute baigė skulptūrą. 1949–1961 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1961–1992 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, nuo 1979 m. profesorius. Lietuvos dailės institute įsteigė Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą (nuo 1987 m. Dizaino katedra), 1961–1985 m. jai vadovavo. Nuo 1950 m. dalyvavo dailės parodose, dažniausiai eksponavo gintaro dirbinius. Individualios parodos surengtos Palangoje (1974 m., 1995 m.), Vilniuje (1975 m., 1995 m.). Pagrindinės kūrybos sritys – gintaro papuošalai, pramoninė grafika, vizualinės komunikacijos.
 
 

PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMAI:

DIDIKŲ REZIDENCIJA, DAILININKŲ KŪRYBOS NAMAI, GINTARO MUZIEJUS

Parodos veikimo laikas: 2015-05-25–2016-06-01
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Parodoje pirmą kartą pilnavertiškai, vaizdžiai ir įtaigiai pateikiama ikonografinė medžiaga, atskleidžianti Palangos grafų Tiškevičių rūmų šimtametį likimą: 1897-1940 m. grafų vasaros rezidenciją, I ir II pasaulinių karų laikotarpį, pokario SSSR dailininkų kūrybos ir poilsio namus, Palangos gintaro muziejų. 

Rūmų projektą pagal grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių užsakymą sukūrė Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Heinrichas Švechtenas (Franz Heinrich Schwechten, 1841–1924). Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz) Berlyne 2006 metais buvo surasti 74 F. Švechteno sukurtų Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai.

Rūmų interjero dekoras buvo Švechteno projekto nuoseklaus įgyvendinimo rezultatas. Jis buvo suprojektuotas rokoko stiliumi, laikantis populiarios XIX a. pabaigoje schemos. Interjerą puošė vertingi meno kūriniai – skulptūros, paveikslai, gobelenai. Rūmuose buvo saugoma ir F. Tiškevičiaus archeologinio gintaro kolekcija.

1907 m. Tiškevičiai nusprendė prie rūmų pristatyti koplyčią. Ji suprojektuota prie šoninio vakarinio fasado, pratęsiant senąją verandą ir perdarant ją į jungiamąją patalpą, skirtą susisiekimui tarp valgomojo ir koplyčios. Statiniui Švechtenas suteikė aštuonbriaunio formą. Nuo šiaurės ir pietų suprojektavo gana didelius stačiakampius langus su trikampiais frontonėliais virš jų, o įžambiose sienose – nedideles ovalias angas. Netoliese esančio Birutės kalno papėdėje 1899 m. šiaurinėje Birutės kalno papėdėje grafas Feliksas Tiškevičius įrengė Lurdo grotą su Dievo Motinos statula, o parko centriniame parteryje pastatė Laiminančio Kristaus skulptūrą.

1916 metais Tiškevičiai vėl pasitelkė Švechteną rūmų perstatymui. Patys jie I Pasaulinio karo Palangoje negyveno, o laiką leido Antaninos brolių dvaruose Poznanės regione. Tiškevičiai nusprendė užsakyti projektą, ketindami išplėsti palėpę ir įrengti svečių kambarius. Projektas buvo parengtas, tačiau neįgyvendintas. Grįžę į Palangą, Tiškevičiai rado rūmus subombarduotus. Ypač nukentėjo koplyčia, į kurią pataikęs sviedinys apgriovė sienas ir gerokai apgadino interjerą.

1931 m. iš Tiškevičiaus buvo nupirktas jūros tiltas bei 11 ha parko ir miško, o 1933 m. Birutės kalnas ir 19,7 ha aplink jį žemės plotas 36-iems metams buvo perduotas Lietuvai pagražinti draugijai. Žemės reformos metu netekę dalies savo valdų, Tiškevičiai turėjo finansinių sunkumų. Nuo 1932 m. buvo vedamos derybos dėl rūmų ir parko pardavimo. 1937 m. Tiškevičių turtą tuo metu Palangoje sudarė rūmų ir parko kompleksas (rūmai, estrada, ūkvedžio, vairuotojo namai, ledaunė, arklidės, 2 daržinės, tvartas, oranžerijos), Kurhauzas, „Pajūrio“ restoranas, ligoninės pastatas, vasarnamiai „Danutė“ ir „Zbyšek“. Turtas buvo įvertintas 1 mln. litų.

1941 metų birželio 22 dieną vokiečių armijos 291 divizija užėmė Palangą. Karo metu Palangoje buvo apsistoję rusų jūrų aviacijos daliniai, kuriems vadovavo Josifo Stalino sūnus Vasilijus Stalinas. 1944 m. birželio mėn. Raudonajai armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas priartėjo prie Lietuvos. 1944 metų spalio 10 dieną rusų daliniai užėmė Palangą. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai buvo stipriai nuniokoti.

1956 m. rūmai restauruoti pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Pastate įsikūrė ir keletą metų veikė Lietuvos Dailininkų sąjungos kūrybos namai, kuriuose dailininkai ir gyveno, ir dirbo. 1957 metų sausio pradžioje įvyko Palangos kūrybos namų atidarymas. Pirmosios 40 dailininkų grupės vadovas buvo žymus lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Palangos gintaro muziejus Tiškevičių rūmuose įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 dieną. Muziejaus įkūrimą inicijavo ir kaupti eksponatus pradėjo buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, o pirmąją ekspoziciją sukūrė ir iki šiol ekspozicinius (sukurtos šešios gintaro ekspozicijos) bei tiriamuosius darbus tęsia ilgametis muziejaus vadovas Romualdas Budrys. Muziejaus rinkiniuose sukaupta per 30 tūkstančių eksponatų, tarp jų – apie 15 tūkstančių inkliuzų kolekcija, kuri yra viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje. Lietuvos dailės muziejus jau 50 metų renka, saugo, eksponuoja, rengia parodas, atlieka mokslinius gintaro tyrimus, konservuoja bei restauruoja gintaro eksponatus. Tiškevičių rūmų erdvės yra visada atviros mokslinės minties, poetinio žodžio ir klasikinės muzikos sklaidai.

 

 

 

Pagrindinis