Palangos grafų Tiškevičių rūmai ir parkas
Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911) Palangos grafų Tiškevičių rūmai XX a. pradžioje Palangos parko vaizdas iš paukščio skrydžio. Projekto spalvotas piešinys iš žurnalo Revue horticole (1906). Juozo Grikienio reprodukcija, 1987. Lietuvoje tai buvo pirmasis paskelbtas Palangos parko projektavimo dokumentas: R. Pilkauskas. Iš Palangos parko praeities // Kultūros barai, 1987, Nr. 6, p. 64–65 Eduardas Fransua Andrė. Palangos parko planas Palangos grafų Tiškevičių rūmų Didžioji menė XX a. pradžioje

Palangos grafų Tiškevičių

Grafas Feliksas Tiškevičius (1870–1932), iš savo tėvo Juozapo Tiškevičiaus jaunesniojo 1891 m. paveldėjęs Palangos dvarą, kartu su žmona Antanina Koržbok-Loncka (1870–1952) čia įsikūrė ir rūpinosi tolesne kurorto plėtra. Jis vietinių gyventojų šventu laikytame Palangos Birutės miške, šalia Baltijos jūros, XIX a. pabaigoje pradėjo statyti naujus reprezentacinius rūmus, skirtus nuolatiniam šeimos gyvenimui. Rūmų projektą pagal grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių užsakymą sukūrė Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Heinrichas Švechtenas (Franz Heinrich Schwechten, 1841–1924).
Pirmasis rūmų projektavimo ir statybos darbų etapas tęsėsi 1895–1897 metais. Vokietijos archyvuose 2006 m. surasti dokumentai rodo, kad šie rūmai anuo metu buvo gana modernūs ir aprūpinti naujausiais techniniais įrenginiais: čia veikė kanalizacija, vamzdžiais buvo tiekiamas karštas ir šaltas vanduo, veikė centrinis šildymas, prie virtuvės – liftas.
1907 m. grafas F. Tiškevičius F. H. Švechtenui užsakė vakarinėje rūmų pusėje, už verandos, suprojektuoti koplyčią, o naująją verandą įrengti pietinio rūmų fasado centre – priešais rožyną. Kiek vėliau, trečiajame statybos etape, buvo sumanyta rūmus išplėsti. 1916 m. F. H. Švechtenas gavo grafo F. Tiškevičius prašymą suprojektuoti ir kur kas aukštesnį mansardinį rūmų stogą, po kuriuo būtų galima įrengti devynis gyvenamuosius kambarius bei kitas patalpas, reikalingas į rūmus atvykstantiems svečiams. Šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Iki mūsų dienų rūmų viduje yra išlikęs autentiškas marmuro židinys ir veidrodis židinio salėje, didžiojo holo veidrodiniai langai, rūmų laiptų turėklai, keliose salėse – rokoko stiliaus lipdiniai ir nemažai kitų architektūrinių detalių.
Rūmų fasadus puošia išlikę Tiškevičių laikais padaryti kartušai su Tiškevičių ir Koržbok-Lonckių herbais, bareljefinės dekoracijos, vaizduojančios vazas su vaisiais ir lauro girliandomis bei ąžuolo lapų vainikus su strėlėmis ir deglais.
XX a. pradžioje grafai Tiškevičiai Lietuvos Vyriausybei buvo pasiūlę nupirkti iš jų Palangos dvaro rūmus ir parką. Čia buvo planuojama įrengti Lietuvos Respublikos prezidento reprezentacinę vasaros rezidenciją, tačiau rūmų Lietuvos Vyriausybė nenupirko ir jie iki pat 1940 m. sovietų okupacijos priklausė grafams Tiškevičiams.
Rūmai stipriai nukentėjo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais. Jie buvo restauruoti 1957 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Vėliau čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai. Menininkai šiuose rūmuose ne tik kurdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. Nuo 1963 m. rūmuose veikia Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangos gintaro muziejus. 2011–2014 m. rūmai buvo rekonstruoti: muziejaus reikmėms pritaikytos cokolinio rūmų aukšto patalpos, įrengtas lankytojų aptarnavimo terminalas, šiaurinėje terasoje pastatytos nuliedintos trūkstamos vazos.

Palangos Birutės parkas

Palangos grafų Tiškevičių naujosios dvaro sodybos parką 1895–1899 m. suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911). Parkas buvo kuriamas rūmų statybos metais. Centrinė jo dalis yra peizažinė, įrengta pagal E. F. Andrė projektą, o pietinėje ir rytinėje dalyje parkas pereina į mišką, kuriame takai formuojasi ir augalai auga natūraliai. Parkas rytinėje dalyje remiasi į dabartinę Vytauto gatvę, šiaurėje – į Dariaus ir Girėno gatvę, vakarinė jo dalis susisiekia su Baltijos jūra, o pietinėje dalyje parkas pereina į natūraliai augantį mišką. Iš viso Palangos Birutės parke priskaičiuojama apie 500 vietinių ir atvežtinių medžių bei krūmų. E. F. Andrė parką suplanavo taip, kad į rūmus vingiuotais takeliais būtų galima patekti iš bet kurios parko vietos. Bendras parko takų ilgis – 18 km. Prie takų įrengta daug gėlynų.
Grafų Tiškevičių laikus mena ne tik parko centre stovintys rūmai, bet ir prie pagrindinio įėjimo į parką esantis sargo namelis bei 1927 m. pastatyta rotonda (buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais, atstatyta 1997 m.), kurioje vasaros metu beveik kasdien grodavo pučiamųjų ir kiti orkestrai. Kiti XX a. pr. dvaro sodyboje buvę statiniai, tarp jų ir teniso kortai, ledainė, dvaro arklidės, neišliko. Šiaurinėje rūmų pusėje iki šiol puoselėjamas architekto E. F. Andrė suformuotas didysis parteris, kurio centre yra fontanas. Pietrytinėje parko dalyje – rekonstruotas mažasis parteris, kurį puošia gėlynai, fontanas ir skulptūros. Šalia mažojo parterio – parko administracinis pastatas, šiltnamiai. Šiaurinėje didžiojo parterio dalyje, priešais rūmus stovi Laiminančio Kristaus skulptūra (autorius nežinomas, manoma, kad sukurta Paryžiuje). Ji buvo pastatyta 1907 m., o sovietmečiu (1948 m.) sunaikinta. Atstatyta 1993 m. (kopijos autorius – skulptorius Stasys Žirgulis).
Pietinį rūmų fasadą puošia iki šiol puoselėjamas rožynas, kuriame stovi prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio skulptūra „Rebeka“ („Vandens nešėja“). Ji į rožyną perkelta 1983 m. iš Vilkėnų dvaro parko (Šilutės r.).
Į bendrą parko vaizdą puikiai įsikomponuoja legendomis apipinta didžiausia Palangos apylinkių kopa – Birutės kalnas, kuris XVII a. pradėtas žymėti žemėlapiuose. Čia X–XIII a. buvo pagoniška alkavietė. 1869 m. pagal Karlo Mejerio projektą ant kalno pastatyta mūrinė koplytėlė, kuri rekonstruota 1976 metais.

1898 m. prancūzų meistras Bonhomme, grafams Tiškevičiams užsakius, kalno papėdėje pagal krikščionišką tradiciją įrengė garsiojo Lurdo kopiją. Priešais Lurdą, kitapus tako, yra tankiai medžiais apaugusi buvusi smėlio kopa, vadinama Mažąja Birutėle. Rytinėje Birutės kalno papėdėje stovi 1965 m. pastatyta Konstancijos Petrikaitės-Tulienės sukurta skulptūra „Tau, Birute“.

Parko centrinę dalį puošia tvenkinys, kurio atskiras dalis jungia mediniai tilteliai. Dar vienas tvenkinys pietinėje dalyje iškastas XX a. paskutinįjį dešimtmetį, plečiant parko teritoriją į pietų pusę.

Gražiai parko erdvėje įsikomponavo 1960 m. prie pagrindinio parko tako pastatyta Roberto Antinio vyresniojo skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo pagrindinio įėjimo, ant Jaunimo kalnelio, kur yra baltų senkapis, stovi skulptoriaus Stepono Šarapovo ir architekto Algio Knyvos skulptūra „Šaulys“, sukurta pagal to paties pavadinimo M. K. Čiurlionio „Zodiako ženklų“ triptiką.

Pietvakarinėje parko dalyje – Skautų slėnis, kur stovi 1933 m. rugpjūčio 15 d. čia vykusios skautų stovyklavietės paminklinis akmuo ir kitas akmuo, ant kurio yra LR prezidento A. Smetonos ir skautų vado B. Powelio įrašai. Greta – paminklas žydų tautos genocido aukoms atminti.

Pagrindinis