Palangos gintaro muziejaus istorija

Palangos gintaro muziejaus rūmai, kuriuose 1963 m. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus

Muziejaus įkūrimas

Palangos gintaro muziejus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. Palangos grafų Tiškevičių rūmuose. Jis yra Lietuvos dailės muziejaus (LDM) padalinys ir čia veikia iki šiol. Muziejus įkurtas ir savo veiklą plėtoja kaip gintaro eksponatų kaupimo, tyrinėjimo ir informacijos apie gintarą sklaidos centras. Čia veikia ne tik ekspozicijos, trumpalaikės parodos, bet ir vyksta mokslinės konferencijos, kultūros vakarai, koncertai, edukaciniai užsiėmimai, kiti renginiai. Muziejininkų parengtos ekspozicijos dažnai rodomos užsienio šalyse rengiamose parodose.
Pradėjus kurti Palangos gintaro muziejų, LDM didelę pagalbą suteikė Kauno valstybinis istorijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas, Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejus, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejai, Lietuvos dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cechas, archeologas Adolfas Tautavičius, tuometinis Žemės ūkio akademijos docentas Jonas Bubnys. 1963 m. muziejus užėmė tik dalį Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus rūmų patalpų, nes tuo metu pastate dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai. 
Pirmąjį Gintaro muziejaus ekspozicijų teminį planą parengė tuometinis LDM direktorius Pranas Gudynas. Vėlesnės – išplėstinės – ekspozicijos autorius buvo dabartinis LDM direktorius dailėtyrininkas Romualdas Budrys. Jam talkino architektas Julius Masalskis. Prie ekspozicijų kūrimo daug prisidėjo ir Stasys Pinkus, Juozas Petrulis, Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Viktoras Vizgirda, Vytautas Gudelis ir nemažai kitų specialistų. 
Plėtojant muziejaus veiklą gražių rezultatų pasiekė Palangos gintaro muziejaus darbuotojai Albertina Mykolaitienė, Augustinas Mykolaitis, Kazimiera Arlauskienė, Stasė Kubilienė, Vaclovas Bružinskas, Stasė Budrikienė, Juozas Viršila, Evelina Rekašienė, Vanda Datenienė, Liucija Lapinskienė, Valerija Litvaitienė, Antanas Tranyzas, Vilija Macienė, Regina Makauskienė, Pranas Leksius, Sigita Bagužaitė-Talačkienė, Jovita Sebeckienė ir daugelis kitų.

Muziejaus ekspozicijos ir parodos

Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² plotą, joje buvo rodomi 478 eksponatai. Dalį jų sudarė depozito teisėmis gauti eksponatai iš Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto, Istorijos-etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), Kretingos, Telšių, Šilutės bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejų.
1965 m. Palangos gintaro muziejui buvo išskirtos papildomos rūmų patalpos. Tada ekspozicijų plotas padidintas iki 150 m².
XX a. 6–8 deš. LDM organizavo keletą archeologinių ekspedicijų. Dalis jų metu surinktų eksponatų papildė muziejaus rinkinius.
1963 m. muziejaus inkliuzų kolekcijoje buvo 60, 1964 m. – 100, 2013 m. – daugiau negu 15 000 gintaro gabaliukų. 1965 m. muziejaus rinkiniuose iš viso buvo 940 vnt. eksponatų, 1969 m. – 14 800, 1995 m. – beveik 30 000.
Per pirmuosius penkerius muziejaus veiklos metus jį aplankė apie 600 tūkst. lankytojų. 1970 m. rugpjūčio 13 d. muziejus sulaukė milijoninio lankytojo. 1963–2013 m. iš viso Palangos gintaro muziejuje pabuvojo beveik 9 milijonai lankytojų.
Įvertinus didelį lankytojų domėjimąsi gintaru, XX a. 7 deš. viduryje buvo nutarta visus Palangos grafo Tiškevičiaus rūmus perduoti Palangos gintaro muziejui.  1968 m. birželio mėn. 28 d. atnaujintose antrojo aukšto patalpose atidaryta ilgalaikė XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių liaudies meno paroda. Ekspozicija įrengta pagal LDM mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės parengtą teminį planą. 
1969 m. liepos mėn. 4 d. pradėjo veikti naujoji 3 tūkst. eksponatų talpinusi ir 380 m² plotą užėmusi gintaro ekspozicija.
1971 m. Palangos gintaro muziejuje pradėtos rengti trumpalaikės parodos. Pirmoji tokia paroda atidaryta 1971 m. vasario 5 dieną. Joje buvo eksponuojami dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai. Vėlesniais metais muziejuje surengtos dailininkų Albinos Vertulienės, Liucijos Šulgaitės, Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Nikolajaus Žoludevo, tautodailininkų Irenos ir Felikso Pakutinskų, Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Alfredo Jonušo, Joanos Martinkienės, Dionizo Varkalio, Alberto Žulkaus ir daugelio kitų menininkų gintaro dirbinių parodos.
XX a. 9 deš. viduryje muziejaus nuolatinė gintaro ekspozicija buvo pertvarkyta, gerokai išplėsta. 1986 m. 15-oje salių, kurios užėmė 750 m² plotą, lankytojams buvo pristatyta 4,5 tūkst. eksponatų. Naujosios ekspozicijos projektą parengė R. Budrys, bendradarbiaudamas su archeologe Rimute Rimantiene ir geologu Vladu Katinu. Ši ekspozicija, kasmet iš dalies atnaujinama ir papildoma, veikė iki 2014 m. pradžios. Joje gintaras buvo pristatomas dviem aspektais: gintaro susidarymas žemės evoliucijoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje.
2012 m. muziejuje buvo įrengta iki 2014 m. pradžios veikusi rūmų atkurtų interjerų ekspozicija. 2010–2014 m. rūmuose vyko rekonstrukcijos ir remonto darbai. 2014 m. rūmuose (cokoliniame jų aukšte) veikė tik sumažinta gintaro ekspozicija ir kilnojamoji paroda „Palangos gintaro muziejui – 50“. 2014 m. antroje pusėje užbaigus ekspozicinių salių remonto darbus, anksčiau veikusios muziejaus ekspozicijos buvo pertvarkytos ir atnaujintos.

Palangos gintaro muziejus vedėjai

  • Bronius Oškinis (1963–1967);
  • Aleksandras Puidokas (1967–1968);
  • Genovaitė Butkevičienė (1968–1976)
  • Antanas Tranyzas (1976–1988);
  • Valerija Litvaitienė (1988–1992);
  • Vytautas Juodišius (1992–1998);
  • Vilija Macienė (nuo 1998).

Muziejaus archeologijos rinkinys

Palangos gintaro muziejaus archeologijos rinkinį sudaro keletas didesnių archeologinių radinių kolekcijų. Čia saugomas ir ekspozicijoje rodomas akmens amžiaus gintarinių dirbinių rinkinys, rastas habil. dr. Rimutei Rimantienei atliekant archeologinius tyrinėjimus Šventojoje. Kitą didžiulį geležies amžiaus archeologinių dirbinių rinkinį sudaro Lietuvos dailės muziejaus inicijuotų archeologinių ekspedicijų po ardomus pajūrio kapinynus metu surinkta įvairi archeologinė medžiaga. Eksponuojami I–XII a. archeologiniai radiniai iš įvairių kapinynų:Palangos, Monciškių (Šventoji, Palangos m.), Rūdaičių, Kiauleikių, Jazdų, Užpelkių, Kašučių, Lazdininkų (Kalnalaukio), Ėgliškių–Andulių, Gintarų, Laivių (visi Kretingos r.), Girkalių, Aukštkiemių, Laistų, Mockaičių, Daukšaičių, Mikužių, Skomantų, Dvylių, Stragnų (visi Klaipėdos r.), Nikėlų, Paulaičių, Jurgaičių, Vilkų kampo (visi Šilutės r.) Gintališkių (Plungės r.).
Muziejuje saugoma dalis 1987–1988, 1990 m. vykusių archeologinių tyrinėjimųmedžiagos iš Užpelkių ir Dvylių kapinynų.
Palangos gintaro muziejuje lankytojams pristatomos Richardo Klebso (Richard Klebs) kolekcijos dirbinių kopijos, kurias, remiantis išlikusiais aprašais bei piešiniais, sukūrė aukščiausios kvalifikacijos Prano Gudyno meno kūrinių restauravimo centro restauratorė, dailininkė Bronė Kunkulienė.
Įdomių akmens amžiaus gintaro dirbinių pavyzdžių pateikia muziejuje saugomas ir eksponuojamas vadinamasis „Palangos lobis“, kurį 1905–1907 m. sukaupė grafas Feliksas Tiškevičius . Šį rinkinį sudarė neolito ir geležies amžiaus dirbiniai, kurie buvo surinkti pajūrio pelkėse, pradėjus kasti gintarą. Yra žinių, kad grafas dalį kolekcijos 1908 m. padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (apie 149 dirbinius). Dabar dalis šios dovanotos kolekcijos saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.Grafo Felikso Tiškevičiaus toliau kauptas archeologinis gintaro rinkinys XX a. pradžioje buvo eksponuotas Paryžiuje, kur sulaukė didelio susidomėjimo. Po grafo mirties grafienė Antanina Tiškevičienė1936 m. šios kolekcijos 148 eksponatus per sūnų Stanislovą perdavė naujai įkurtam Kretingos muziejui. Vėliau jis pateko į Kaune veikusį M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, 1960 m. –Kauno valstybinio istorijos muziejaus žinion, o iš čia 1963 m. depozito teisėmis buvo pradėtas eksponuoti naujai įkurtame Palangos gintaro muziejuje.
Pagrindinis