Prekyba gintaru ir gintaro keliai

Interaktyvus prekybos gintaru ir gintaro kelių žemėlapis

  • Gintaro žaliavos rinkimo vietos
  • Bronzos amžiaus (XXI–VI a. pr. Kr.) ir Ankstyvojo geležies amžiaus (V a. pr. Kr. – I a.) gintaro keliai
  • Romėniškojo laikotarpio žemyniniai gintaro keliai(I–IV a., intensyviausiai plėtoti I–III a.)
  • Jūrinis gintaro kelias (intensyviausiai plėtotas nuo III a.)
  • Romos imperijos siena (Limes Romanus)
  • Gintaro kelių maršrutų svarbiausi centrai

Fectio (Vechtenas) – romėnų kastelumas (lot. castellum – nedidelis romėnų fortas).

Jis buvo įkurtas Germanų provincijoje. Šalia Fectio kūrėsi uostas-gyvenvietė, kurioje buvo išvystyta prekyba. Uosto svarba, plėtojant jūrinį Gintaro kelią, išaugo III a., kai dėl genčių karų žemyniniai gintaro keliai tapo nesaugūs.

Kališas – viena iš didžiausių Gintaro keliu keliavusių prekeivių karavanų sustojimo vietų.

Šį faktą pagrindžia turima archeologinė medžiaga (romėniškas importas). Miestą II a. savo veikale „Geografija“ paminėjo antikos rašytojas-filosofas KlaudijasPtolemajas.

Vroclavas – prekyvietė Gintaro kelio maršrute.

Kartu tai buvo ir prekybininkų sustojimo vieta Vroclavo apylinkėse. 1936 m. šioje vietovėje buvo rasti trys dideli gintaro lobiai (sandėliai). Bendras šių lobių svoris – apie 3 000 kg.

Opolė – vienas iš svarbesnių prekybinio kelio taškų.

Šioje vietovėje buvo susiformavusi prekyvietė. Opolės miestas, kaip ir Vroclavas, yra įsikūręs prie Oderio upės, kuri tuo metu buvo viena iš Gintaro kelio arterijų.

Klodzkas – prekybinių kelių susikirtimo centras.

Gintaro kelias iš pietų link Baltijos jūros pakrančių driekėsi per vadinamąją Klodzko perėją.

Lentia (Lincas) – šiaurinė Romos imperijos sienos (Limes Romanus) tvirtovė.

Ši karinė romėnų bazė buvo skirta ginti Romos imperijos sieną Norikumo provincijoje Panonijos regione. Vėliau ji išaugo į prekybos centrą, buvusį Gintaro kelio atkarpoje.

Vindobona (Viena) – Šiaurinė Romos imperijos sienos (Limes Romanus) tvirtovė.

Tai buvo keltų gyvenvietė, tapusi karine romėnų baze Norikumo provincijoje Panonijos regione. Šalia karinės bazės išaugo civilių gyventojų miestas, kurio administracinis centras buvo Karnuntumas (lot. Carnuntum). Tai buvo prekybos centras su išvystyta infrastruktūra ir vienas iš Gintaro kelio prekybos centrų.

Carnuntum (Petronelis-Karnuntumas) – Šiaurinė Romos imperijos sienos (Limes Romanus) tvirtovė.

Ši karinė romėnų bazė buvo skirta ginti Romos imperijos sieną Norikumo provincijoje. Carnuntum I a. tapo viršutinės Panonijos sostine, II a. – municipiumi (lot. municipium ) (Aelium Carnuntum) – miestu, turėjusiu vietos valdžios organų teisę ir Romos piliečių privilegiją. Čia buvo miestiečių namų, pirčių kompleksas. Tai buvo pagrindinis ir didžiulis gintaro prekybos centras.

Aqvincum (Budapeštas) – šiaurinė Romos imperijos sienos (Limes Romanus) tvirtovė.

Ši karinė romėnų bazė buvo skirta ginti Romos imperijos sieną. Vėliau ji išaugo į didelę, reikšmingą gyvenvietę-prekybos centrą Panonijos regione. Čia stovėjo turtingų piliečių namai, miesto pirčių kompleksas, du amfiteatrai.

Aquileia – Romos imperijos miestas.

Į jį grįstais Imperijos keliais pirkliai veždavo didžiausius gintaro žaliavos kiekius. Čia veikė ir didžiausios antikos pasaulio gintaro apdirbimo dirbtuvės, kuriose buvo gaminami patys įvairiausi išrankiam romėnų skoniui skirti gintariniai dirbiniai. Dalis jų pasiekdavo ir romėnų vadintą barbarų pasaulį. Akvilėjos gintaro dirbtuvės veikė iki II a. antros pusės.

Baltiškasis gintaras senovėje – plačiai paplitusi prabangos prekė

Baltiškasis gintaras, kaip vertinga prekė, iš jo gavybos centrų prie Baltijos jūros prekybos keliais būdavo gabenamas į Vakarų Europą, Aziją ir tolimesnius kraštus. Tai, kad baltiškasis gintaras senovėje pasiekdavo net Egiptą, liudija tai, jog egiptiečių faraonas Tutanchamonas buvo palaidotas su brangenybėmis, tarp kurių rasta ir dirbinių iš baltiškojo gintaro. Žinoma, kad Šiaurės jūros gintaras kaip auka buvo siunčiamas į Apolono šventyklą Delfuose. Vokiečių archeologas Heinrichas Šlymanas (vok. Johann Ludwig Heinrich Julius Schliemann, 1822–1890) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871–1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai daugiau nei prieš 3 000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600–800 m. pr. Kr., H. Šlymanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.

Domėjimąsi tolimais Barbaricumo kraštais inspiravo antikinio pasaulio kariniai, prekybiniai poreikiai, kur vienas iš paklausiausių objektų buvo gintaras (glesum). Paties Homero gintaras buvo prilygintas auksui, o vėliau Plinijaus Vyresniojo užrašyta, kad nedidelės gintaro figūrėlės vertė didesnė nei stipraus žmogaus (vergo) – neveltui gintaro prekybos svarbai įprasminti istoriografijoje šiam reiškiniui suteiktas specialus pavadinimas – Gintaro kelio. Antikinėse graikų ir romėnų kultūrose jį vadino „Šiaurės auksu“. Gintaras čia buvo laikomas prabangos preke: buvo madingi gintaro papuošalai, gerta iš gintarinių indų, gaminti gintariniai kvepalų flakonėliai, tradiciniai to meto kultūrų naujametiniai pasveikinimai, antikos dievus ir mitines scenas vaizdavusios gintaro figūrėlės, gintaras dažnai naudotas gaminant smilkalus, nes degdamas skleidžia sakų kvapą. Ypač būdavo vertinamas skaidrus rausvas ir aukso spalvos gintaras. Neskaidrus gintaras daugiausia naudotas smilkalams.

Prekyba gintaru

Gintaro keliai – tai žemyniniai ir vandens maršrutai, kuriais būdavo gabenamas gintaras iš jo pagrindinių gavybos centrų (Baltijos jūros pakrantės) įvairiomis kryptimis į Vidurio ir Rytų Europą, Aziją, Egiptą ir kitus kraštus. Gintaro prekybos, o tiksliau gintaro mainų, ženklai pastebėti dar akmens amžiuje. Šio laikotarpio gintaro dirbinių yra aptikta Baltijos rytinėse pakrantėse, dabartinėse Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Danijos teritorijose. Gintaru prekiauta ir vėlesniais – bronzos bei geležies – amžiais. Prekybos keliai, jungiantys daugelį istorinių vietovių, raizgėsi po visą Europos žemyną. Gintaro kelias jungė tokias tolimas sritis ir visiškai priešingas, skirtingo išsivystymo lygio kultūras, kaip antikinės Graikų bei Romos civilizacijos ir prie Baltijos jūros pakrančių gyvenusios žmonių bendruomenės, kurios buvo labai menkai pažįstamos to meto pasauliui. Iki šiol mokslininkams sunku atsekti, kokioje teritorijoje pagal Baltijos jūrą gyveno Publijaus Kornelijaus Tacito aprašytieji aisčiai. Šis antikos rašytojas savo veikale „Germanija“ rašė: „dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdarai yra tokie pat kaip svebų, tačiau kalba artimesnė britų kalbai. Jie garbina Dievų motiną. Kaip savojo tikėjimo ženklą nešiojasi šernųatvaizdus, kurie atstoja ginklus ir <…> net priešų maišatyje saugo deivės garbintoją. Kalavijus vartoja retai, dažniau – vėzdus. Javus ir kitus laukų vaisius augina rūpestingiau, o žemę įdirba geriau, negu nerangūs germanai.“ Toliau Tacitas rašo, kad aisčiai „apnaršo ir jūrą: vieninteliai iš visų seklumose renka gintarą, kurį jie patys vadina žodžiu glesum. Kaip barbarai nežino ir nesidomi, kokia jo prigimtis, kaip paaiškinti jo atsiradimą. Gintaras ilgai išgulėjo tarp jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam garsą. Patys jo visai nevartoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir stebėdamiesi ima užmokestį. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greit stingstant, taip ir liko jame <...>“.

Gintaro prekyba nenustoja egzistavusi ir viduramžiais, nors tokio masto, kaip aprašytuoju laikotarpiu, jau neįgauna.

Viduriniojo akmens amžiaus mezolito ir neolito laikotarpių gintaro mainų kryptys

Pirmieji gintariniai dirbiniai Europoje pasirodė 13000–5000 m. pr. Kr. Pastarojo laikotarpio negausių dirbinių rasta Jutlandijos pusiasalyje, Dnepro-Dnestro upių baseine, Žemutinėje Saksonijoje, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, Čekijoje, Vokietijoje ir Šiaurės vakarų Lenkijoje. Tai daugiausia pavieniai natūralistine vaizdavimo maniera pagaminti dirbiniai. Neolitiniu, paskutiniuoju akmens amžiaus, laikotarpiu gintaro dirbinių daugėja. Apie tai liudija neolito laikotarpio gintaro dirbinių ir žaliavos lobiai, rasti Baltijos jūros baseino kraštuose. Gintaras anuo metu buvo paplitęs ir į šiaurę bei rytus. Nemaža papuošalų iškasta akmens amžiaus stovyklose Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Danijoje. Lietuvoje neolito laikotarpio gintaro dirbinių yra rasta Juodkrantėje, Smiltynėje, Lužijos miške prie Priekulės, Palangoje, Šventojoje. Čia buvo aptikta ne tik gatavų dirbinių, bet ir nebaigtų gaminti karolių bei pakabučių, kurie buvo svarbus mainų ekvivalentas. Mainais už gintarą būdavo įgyjamos svarbios, išgyvenimui reikalingos prekės: įvairių rūšių titnagas, skalūnas, maistui ar aprangai naudoti daiktai ir žaliavos.

Bronzos amžiaus gintaro prekybos keliai

Bronzos, arba žalvario, amžiuje (2000–500 m. pr. Kr.) prekyba gintaru tapo intensyvesnė, bet tik Pietų ir Vakarų Europos regione. Pietrytinis Baltijos jūros regionas tiesiogiai prie gintaro mainų prisidėjo minimaliai, o rytinis Baltijos jūros regionas, taip pat ir Lietuva, gintaro mainuose nedalyvavo. Čia nerandama gintaro sankaupų, nėra jo ir kapinynuose. Bronzos amžiuje gintaro prekyba šiaurės kryptimi buvo visai aprimusi, nors metalinių dirbinių, atgabentų iš kitų kraštų, randama. Šiuo laikotarpiu daugelis iš pietų importuotų dirbinių koncentruojasi Jutlandijos pusiasalyje ir prie kelių į jį. Tai rodo, jog pagrindinis gintaro prekybos ir jo tiekimo centras tuo metu buvo ne Sambijos, o Jutlandijos pusiasalis Baltijos jūros pietuose.

Remiantis archeologinių radinių lokalizacija nustatyta, kad senojo bronzos amžiaus II ir III perioduose (maždaug 15000–950 m. pr. Kr.) Sambijos ir Lietuvos pakrančių gintaras buvo vežamas ne į pietus, o į vakarus – iki Danijos ir Liunaburgo (žemiau Hamburgo) krašto. Iš čia aisčių gintaro žaliava kartu su Jutlandijos gintaru buvo gabenama į Romą senuoju bronzos amžiaus prekybos keliu. Šis kelias iš Jutlandijos pusiasalio ėjo Elbės upe iki Zalės žiočių, toliau Zalės upe ir sausuma per Bohemiją iki Dunojaus, Dunojumi iki Inos žiočių, Inos upe ir Brenerio perėja į Šiaurės Italiją.

Vėlesnis – viduriniojo bronzos amžiaus – gintaro prekybos kelias kiek pakito. Jis prasidėjo Kimbrijos pusiasalyje, ėjo Elbės žemupiu, Zalės upe iki Tiuringijos, sausuma per Tiuringiją iki Maino upės, toliau Maino ir Reino upėmis, vėl sausuma iki Ronos ir šia upe žemyn į Viduržemio jūrą iki Masilijos (dabartinio Marselio).

Naujojo žalvario amžiaus IV ir V periodais gintaro prekyba dėl neišaiškintų priežasčių sumenkėjo ir galiausiai beveik visai nutrūko. Atnaujinta ji buvo tik maždaug 700 m. pr. Kr.

Vėlesnio kelio trajektorija brėžiama per dabartinį Gdanską. Iš čia Vysla kelias ėjo iki Notės upės, kirsdamas ją ties Naklo miesteliu, toliau iki Vartos, kirsdamas ties Obomikų miestu, vingiavo per Poznanę, Mosiną, Zaborovą, pasiekdavo Oderį prie Gloguvo. Oderio upe ėjo iki Vroclavo ir sausuma į Klodzką. Perkopęs Sudetų kraštą, Gintaro kelias šakojosi: vakarinė šaka nusidriekė Svitavos upe per Svitavos miestą į Brno ir toliau ėjo iki Moravos upės, o rytinė šaka – Moravos upe, nuo jos aukštupio iki Hohenau, ir ten abi šakos vėl jungėsi. Toliau Dunojumi kelias tęsėsi iki Panonijoje buvusio keltų miesto Karnuntumo (Carnuntum, miestas prie Dunojaus, netoli dabartinės Bratislavos, dabar – Petronelis). Iš čia per Šoprono ir Sombatchejaus miestus (Vengrijoje), Ptujo ir Celės miestus (Slovėnijoje) gintaras buvo sausuma gabenamas prie Adrijos jūros – į Akvilėjos miestą, garsų gintaro dirbinių pramonės ir prekybos centrą.

Gintaro kelias I–III amžiuje

Gintaras iš Baltijos jūros pakrančių plaukė į Romos imperijos žemes ir geležies amžiaus laikotarpiu. Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Lenkijoje, netoli Vroclavo, prie buvusio senojo prekybos kelio prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rasti trys dideli gintaro žaliavos sandėliai – iš viso 2 750 kg.

1867 m. Sembos pusiasalyje buvo rasta 50 l talpos statinė, pripilta gintaro. 1900 m. prie Gdansko iškastas molinis puodas su 9 kg gintaro. 1924 m. Rytų Prūsijoje, prie Leižūnų, netoli Kuršių marių, aptikta 3 cnt gintaro žaliavos.

Tai, kad Baltijos gintaras buvo labai mėgstamas, randama liudijimų ir antikos rašytojų veikaluose. Plinijus Vyresnysis rašė, kad nepermatomas baltas ir vaško spalvos gintaras Romoje nebuvo vertinamas – jis buvo vartojamas smilkalams. Tačiau skaidrusis – raudonos ir ypač aukso spalvos – gintaras romėnų buvo labai branginamas. O tokios rūšies gintarą (sukcinitą) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Jis savo veikale „Historia naturalis“ (lib. XXXVII, cap. 45–46) aprašo romėnų riterio I amžiaus viduryje atliktą kelionę gintaro parsivežti: „Kelias iš Panonijos Karnuntumo ligi Germanijos (Baltiškojo – aut. past.) pajūrio sudarė beveik 600 000 žingsnių arba 600 romėniškųjų mylių (maždaug 888 km – aut. past.). Dar tebegyvena romėnų riteris, kuris, Julijono, Nerono ruošiamų žaidynių pirmininko, pasiųstas, vyko iš Panonijos Karnuntumo į Germanijos pajūrį gintaro. Jis perkeliavo pakrantes tais prekybiniais tikslais ir iš ten parsivežė tiek daug gintaro, kad juo buvo susegioti tinklai, kurie buvo ištiesti plėšriesiems žvėrims atskirti nuo žiūrovų galerijos. Net ginklai bei mirusiųjų pašarvojimai buvo gintaru papuošti, ir visa dienos apranga... buvo iš gintaro... Sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg – aut. past.).“

II a. pab.–III a., kai importas iš romėniškųjų Galijos ir Pareinės provincijų į baltų žemes pasiekia apogėjų, ima bruzdėti centrinėje Europoje gyvenusios markomanų gentys. Romėnų karų su markomanais metu (II a. pab.) žemyninio Gintaro kelio reikšmė gerokai sumažėjo, nes dėl puldinėjančių genčių juo keliauti tapo nesaugu. Iki tol plėtota Gintaro kelio trasa prasidėjo nuo Romos imperijos pasienio (Limes) tvirtovių-miestų Vindobonos (dabar Viena) ir Karnuntumo, piečiau esančio Akvinko (Aquincum, dabar Budapeštas), toliau ėjo aukštyn Moravos upe per Klodzko perėją arba Moravos vartus į dabartinės Silezijos sritį, į Kujaviją ir toliau – į Vyslos žemupį arba į dabartinės Mazovijos šiaurę ir Mozūrijos ežeryno link. Baltijos jūros pakrantėmis šio kelio trasa driekėsi nuo Vyslos žemupio į Sembą ir Lietuvos pajūrį. Čia romėniškosioms prekėms plisti didelę reikšmę turėjo baltų regiono upės – Prieglius, Nemunas ir jo atšakos, kurios Šiaurės Lietuvoje žemyniniais keliais susijungė su Dauguvos baseino upėmis.

Dėl nesaugių žemyninių kelių nuo III a. išauga jūrinio kelio reikšmė ir jo plėtojimas. Prekės iš vakarinių Romos imperijos provincijų buvo gabenamos per Fectio uostą (dabartinis Vechtenas Olandijoje) Reino žemupyje, aplink Jutlandijos pusiasalį į Skandinaviją, Baltijos jūros salas, taip pat galėjo siekti Sembos ir Vakarų Lietuvos pakrantes.

Gintaro keliai IV–V ir vėlesniais amžiais

Vakariniai ryšiai su Romos imperijos provincijomis išliko gyvybingi ir IV amžiuje. Plėtojamas jūrinis kelias. Ima augti ir stiprėti Vakarų Lietuvos gyventojų ryšiai su Skandinavijos pakrančių gyventojais.

Maždaug III a. pab.– IV a. atsirado rytiniai gintaro prekybos keliai. Į romėnų kolonijų miestus ir Bizantijos imperiją gintaras pradėtas gabenti Dnepro, Dnestro, Pruto ir Pietų Bugo upėmis.

VIII a. pabaigoje, išsiplėtus prekybai tarp Europos ir Arabijos, daug sidabrinių arabų pinigų – dirchemų – įplaukdavo į Europą už labai vertinamą Baltijos gintarą.

Gintaro prekyba ir jos keliai liudija mums ne tik apie plačius Lietuvos ryšius su tolimais kraštais. Platūs prekybiniai ryšiai su to meto civilizacijos ir kultūros centrais daug prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo.

Nuo XII a. Baltijos pajūrį pradėję puldinėti kryžiuočiai ilgainiui monopolizavo gintaro gavybą, beveik visą jo apdorojimą ir pardavimą. 1264 m. pagal sutartį su Sembos vyskupu Kryžiuočių ordinui atiteko visos gintaringos žemės, o Ordinas už tai vyskupui skyrė trečdalį surinkto gintaro. Vietos gyventojai, daugelį amžių rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės. Remiantis Ordino nustatyta regalija, visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas atitinkamiems tarnautojams, o nuslėpus nors mažiausią gintaro gabalėlį, būdavo griežtai baudžiama. Dar XIX a. pradžioje Karaliaučiuje laikytas samdomas budelis, kuris vykdė mirties bausmes už savavališką gintaro rinkimą.

Pagrindinis