Gintaro susidarymas ir morfologija
Plokščias skaidraus šlifuoto gintaro gabaliukas viena šiek tiek išgaubta plokštuma, su vidiniu varvekliu (mikrovarvekliu) viduje.Yra nenušlifuotos natūralios žievės fragmentų
 

Gintaras – medžių fosiliniai sakai

GINTARU vadiname senesnius negu 1 mln. metų iškasamuosius medžių sakus, neturinčius jokių kristalografinių bruožų. Šį gintaro apibūdinimą 1978, 1980 m. suformulavo D. Schlee.

 

Nuo seniausių laikų gintaro pavadinimas turėjo tik vieną reikšmę – šiuo žodžiu vadintas Baltijos gintaras. Jis susidarė iš tam tikros pušų rūšies (Pinussuccinifera) ir vadinamas sukcinitu. Jo sudėtyje yra 3–8 proc. gintaro rūgšties. Ilgą laiką ši Baltijos gintaro savybė skyrė jį iš kitų įvairiose pasaulio vietose randamų fosilinių sakų. Gintaro apibrėžimas rėmėsi tuo, kad daugelis įvairiose pasaulio vietose egzistavusių fosilinių sakų rūšių anksčiau nebuvo žinomos. Vėliau paaiškėjo, kad gintaro rūgšties yra ne tik Baltijos gintare. Dabar, kalbant apie gintarą, siekiant nurodyti jo rūšį, pridedamas ir vietovės, kuriame jis randamas, pavadinimas, pvz. Sibiro gintaras, Borneo gintaras, Naujojo Džersio gintaras, Dominikos gintaras arba Baltijos gintaras.

Fosilinių sakų rūšys

Pasaulyje žinoma daugiau negu 200 gintaro rūšių ir kasmet jų vis atrandama naujų. Gintaro randama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Ekonominę reikšmę turi tik keletas jų rūšių.Tyrinėjant Kreidos periode susiformavusias gintaro rūšis (Libano, Jordanijos, Ispanijos, Birmos), paaiškėjo daug naujų faktų, susijusių su jo evoliucija. Pvz., 130 mln. metų senumo Jordanijos gintare (ankstyvasis Kreidos periodas) buvo aptiktos musių ir uodų šeimos, kurios randamos ir Baltijos gintare bei visai nepakitusios egzistuoja ir šiais laikais. Seniausias pasaulyje yra Dolomito gintaras (apie 230 mln. metų). Borneo gintare randamos didžiausios sakų sankaupos, sveriančios net iki 30 kilogramų. Niu Džersio gintaras yra įspūdingas savo inkliuzais – čia rastas seniausias grybas ir bitė. Kanados gintaras randamas vietovėse kartu su dinozaurų kaulais.

 

Pietinių Alpių (Italija) smiltainiuose yra dolomito gintaro.Tai geltoni bei rudi spygliuočių medžių sakai. Jų amžius – 230 mln. metų (jie – iš Triaso periodo).

 

Libano gintaras susidarė ankstyvajame Kreidos laikotarpyje (prieš 125 mln. metų). Jame gausu inkliuzų. Šio gintaro spalva – nuo gelsvos iki tamsiai rudos.

 

Jordanijos gintaras yra susidaręs ankstyvajame Kreidos laikotarpyje. Jis randamas Šiaurės Amane. Inkliuzų pasitaiko retai. Spalva – nuo geltono iki rausvo. Amžius – 130 mln. metų.

 

Taimyro gintaras yra iš vėlyvojo Kreidos laikotarpio. Jo randama Taimyro pusiasalio jūros pakrantėse. Tai skaidrus geltonas gintaras, kuriame inkliuzai nėra retenybė. Amžius – apie 105–80 mln. metų.

 

Japonijos gintaras susidarė vėlyvajame Kreidos laikotarpyje – prieš 85 mln. metų. Dažniausiai jo randama Kuji (Šiaurės Japonija) kalnų šlaituose, maždaug 600 m gylyje. Iškasti gabalai dažniausiai būna suskilinėję. Jų spalvų paletė nuo žalios iki juodos. Pasitaiko didelių gintaro gabalų, sveriančių iki 20 kilogramų. Inkliuzų aptinkama retai, jie būna blogai išsilaikę.

 

Kanados gintaras (jo amžius 95–70 mln. metų – susidarė Kreidos periode) randamas įvairiuose Kanados regionuose, tačiau daugiausia jo surenkama Kedro ežero apylinkėse, Manitoboje. Spalva būna raudona arba ruda. Inkliuzų šiame gintare pasitaiko dažnai.

 

Amerikos (Niu Džersio) gintaras susidarė vėlyvajame Kreidos periode (prieš 80 mln. metų). Jis skaidrus. Spalvos paletė – nuo geltonos iki raudonos. Šiame gintare yra aptikta mokslininkams nežinomų vabzdžių ir augalų rūšių, pvz., bitė Trigonaprisca.

 

Kinijos gintaras (amžius 60 –55 mln. metų – susidarė vėlyvajame Paleoceno–ankstyvajame Eoceno periode) randamas anglių kloduose Fu Shun miesto, Liaoningo provincijoje. Jis rudas, neskaidrus. Inkliuzų šiame gintare randama dažnai.

 

Sachalino gintaras. Šio gintaro, kuris susidarė prieš 55–52 mln. metų (Paleoceno periode) randami tik maži gabalėliai. Jo spalva –nuo tamsiai geltonos iki rudos.

 

Prancūzijos gintaras (susiformavo prieš 55 mln. metų – ankstyvajame Eoceno periode) randamas prie Oise upės netoli Paryžiaus, smėlio ir rausvųjų anglių sluoksniuose. Dažniausiai jis būna neskaidrus, kartais skaidriai geltonas, jame pasitaiko inkliuzų. Šiame gintare randamos žiedadulkės yra panašios į dabartinių Hymenaea medžių rūšis, augančias drėgnose Amazonės atogrąžų giriose.

 

Šveicarijos gintaras (susiformavo prieš 50 mln. metų – vėlyvajame Eoceno periode). Aptinkamas lignito smiltainiuose, netoli Friburgo ir Berno. Jis skaidrus. Spalva – nuo geltonos iki rudai oranžinės spalvos, apšvietus ultravioletiniais spinduliais, būna mėlynas ir baltas. Šiame gintare pasitaiko augalinių inkliuzų.

 

Ukrainos gintaras susidarė prieš 50–45 mln. metų (Eoceno periode). Jis randamas Vakarų Ukrainoje (Parcevo ir Klesiv upių deltos) smėlyje virš ir po gruntinio vandens sluoksniu. Tai pušų Pinussuccinifera sakai, padengti tipiška tamsia sudūlėjusia žieve, kuri storesnė nei Baltijos gintaro. Spalva dažniausiai būna ruda, rudai geltona, geltona, rečiau – skaidri raudona, gelsvai žalia, mėlynai žaliai geltona, balta su žalsvu ar melsvu atspalviu.

 

Rumenitas susidarė prieš 32–28 mln. metų (Oligoceno periode). Šio gintaro randama Bizau upės krantų smiltainiuose, Rytų Karpatuose, Rumunijoje.Jis būna geltonos, rausvos bei juodos spalvos. Inkliuzai jame gana reti, nelabai gerai išsilaikę.

 

Italijos gintaras (Simetitas) randamas: Sicilijos (Pietų Italija) upės Simetus seklumose. Nešlifuotas būna juodas, nušlifavus – tamsiai raudonas, pasitaiko ir su mėlynu atspalviu. Jo amžius – 25–22 mln. metų (susiformavo Mioceno periode).

 

Dominikos gintarui yra 23–20 mln. metų (jis susiformavo ankstyvajame Mioceno periode). Randamas kalnuotose rytinėse ir šiaurinėse vietovėse, 500–1200 m aukštyje. Dažniausiai (apie 90 proc.) šis gintaro yra skaidrus. Jis pasižymi geltonos, raudonos, žalios, kartais mėlynos spalvos atspalviais. Šiame gintare gausu inkliuzų.

 

Meksikos (Chiapas) gintaras susiformavo prieš 23–20 mln. metų (ankstyvajame Mioceno periode). Jo yra lignito telkiniuose, dažniausiai Chiapas vietovėje, į rytus nuo Lacondono džiunglių. Randami dideli gintaro gabalai, dažnai padengti suakmenėjusiais austrių kiautais. Spalvų paletė – nuo geltonos iki rudos, retkarčiais pasitaiko ir melsvai žalsvos bei raudonos spalvos gintaro gabalų.

 

Borneo (Sarawak) gintaras yra susiformavęs prieš 23–15 mln. metų (viduriniajame vėlyvojo Mioceno periode). Jo randama Merit-Pila anglių kloduose, Sarawak‘e, Šiaurės Borneo, Malaizijoje. Tai gelsvai rudos, tamsiai rudos, balkšvos spalvos gintaras, kuriame inkliuzų pasitaiko labai retai.

 

Kolumbijos kopalas yra susidaręs vos prieš 500 000–500 metų. Tai skaidrus gintaras. Jame randami inkliuzai yra identiški tiems floros ir faunos atstovams, kuriuos Žemėje sutinkame ir šiandien. Randama ir labai stambių šio gintaro gabalų, kuriuose yra užsikonservavę šimtai termitų.

 

Madagaskaro kopalui – vos 500–50 metų. Jo randama 0,5–1 m gylyje Madagaskaro Vakarų pakrantėje. Šis kopalas skaidrus, jame gausu inkliuzų – šiuo metu Žemėje sutinkamų augalų ir gyvūnų liekanų. Madagaskaro kopalai jauni, poliruojami jie limpa.

Baltijos gintaro kilmė

Gintaro miškas augo eoceno epochoje (prieš 55–40 milijonų metų) Skandinavijos kalnuose ir lygumose, šilto bei drėgno klimato zonoje, kuriai būdingi sausringi ir lietingi sezonai. Miško biofaciją sudarė raižytos kalnuotos vietovės ir užpelkėjusios lygumos su tankiu upių tinklu. Klimato atšilimas paskatino gintaringųjų medžių – pušų šeimos spygliuočių, lotyniškai vadinamų Pinussuccinifera – sakų išsiskyrimą. Baltijos jūros regione randamas gintaras dėl to dar vadinamas sukcinitu (lot. succinum). Motininiu medžiu nuo XIX a. laikoma išnykusi pušų rūšis, kurią mokslininkai pavadino Pinussuccinifera. Šių gintarmedžių paplitimo arealas siejamas su Pietų ir Vidurio Skandinavija ir gretimais dabartinės Baltijos jūros skalaujamais plotais. Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje esančios gintaro radimvietės susiformavo daug vėliau. Čia randamas gintaras yra išplautas iš Sembos telkinio ir suneštas Eridano upės.

 

Spektrinė analizė (IR) – vienas patikimiausių būdų nustatyti gintaro kilmei, nes skirtingos gintaro rūšys atitinkamai kilo iš skirtingų medžių. Tai pats efektyviausias metodas fosiliniams sakams identifikuoti. Baltijos gintarui būdinga horizontali IR-spektro atkarpa 1180–1250 cm-1 intervale, vadinama Baltijos gintaro petimi ar alkūne. Šis metodas nepakeičiamas, kai identifikuojamos Baltijos gintaro ir kitos fosilinių sakų rūšys lyginant jų spektrus.

Gintaro susidarymas

Iš pirminių sakų gintaras formavosi nuo pat jų išsiskyrimo pradžios iki patekimo į Sembos telkinį. Sakai labiausiai pasikeitė gintaringojo miško grunte dėl sudėtingų fizinių, cheminių bei mikrobiologinių procesų, kuriuos lėmė organiniai bei mineraloginiai dirvos junginiai, oro deguonis, drėgmė, įvairios bakterijos ir grybeliai. Veikiama šių procesų, susidarė medžiaga, kuri savo fizinėmis savybėmis ir chemine sudėtimi jau nebebuvo panaši į pirminius sakus. Iki šiol mokslininkai nėra iki galo ištyrę sakų transformacijos į gintarą proceso. Yra išskiriama keletas pagrindinių fosilizacijos proceso elementų. Sakų fosilizacijos procesą sudaro dvi pagrindinės fazės, kuriose vyksta molekuliniai pokyčiai.

 

Tik ką ištekėję sakai yra minkšti, lipnūs bei tąsūs. Jų molekulinė struktūra sudaryta iš tarpusavyje nesusijusių organinių komponentų. Vidinėje sakų terpėje fiksuojami lakūs terpenai ir organinės molekulės (monomerai).

 

Pirmajame kitimo etape laisvosios organinės molekulės jungiasi tarpusavyje, sudarydamos vienodas, stipriais ryšiais susietas grandines. Šis procesas vadinamas polimerizacija. Dėl molekulinių pokyčių sakai tvirtėja, tačiau, juos tuo metu stipriai patrynus, vis dar bus jaučiamas stiprus sakų kvapas, o šlifuojant jie velsis, nes juose vis dar bus nemažai lakiųjų terpenų, kurie nespėjo pasišalinti. Polimerizacijos procesas gali tęstis tūkstančius metų – kol sakai taps tarpine forma (kopalu) tarp gintaro ir sakų. Tipiški kopalai yra tropinių lapuočių ir spygliuočių produktai. Jie randami Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje, Kolumbijoje, Dominikos Respublikoje. Kopalus tiriant 14C (radiokarboniniu) metodu nustatyta, kad dauguma kopalų yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių metų amžiaus.

 

Antrajame kitimo etape, kopalams virstant gintaru, lakūs terpenai galutinai pasišalina iš sakų vidinės terpės ir sukietėjusiame gintare lieka polimerizuotos organinės molekulės. Šis procesas tęsiasi milijonus metų. Vykstant molekulinėms transformacijoms sakų terpėje, kai palaipsniui jie tampa gintaru, kitimo procesui įtaką daro karštis ir slėgis.

 

Gintaro savybės. Gintaras susideda iš šių medžiagų: apie 80% - anglies, 10% deguonies, 10% vandenilio; gintaro lydimosi temperatūra – 375 C; gintaro kietumas pagal Moso skalę – 2–2,5). Baltijos gintaras yra labai lengvas, jo lyginamasis svoris svyruoja nuo 1,05 iki 1,096.

 

Iš visų baltiškojo gintaro radinių 3% priklauso kitoms baltiškojo gintaro rūšims, dar kitaip vadinamiems gintaro palydovams. Jie skiriasi savo kilme bei cheminėmis formulėmis. Pavyzdžiui, gedanitas, kurio vardas kilo iš žodžio Gedanum (lotyniško miesto Gdansko (Lenkija) pavadinimo), kildinamas iš tam tikros penkiaspyglės pušų rūšies Pinitesstroboides. Kita gintaro atmaina glesitas yra stiklo pavidalo skaidrus gintaras, kurio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio glaesum (stiklas). Ši atmaina kildinama dar ir šiandien sakus gaminančio lapuočio medžio Burserabipinnata. Iš šio medžio sakų yra gaminami smilkalai ir mira. Juodasis gintaras štantinitas ir rudasis – bekeritas, savo pavadinimus gavo pagal firmos Stantien&Becker įkūrėjų vardus, kurie pirmieji užsiėmė pramonine gintaro gavyba.

Gintaro morfologinės formos

Prieš 50 milijonų metų gintarmedžių išskirti sakai, kietėdami medžių vidinėse terpėse bei tekėdami medžių žieve, įgavo įvairių morfologinių formų. Morfologinės gintaro atmainos skirstomos į vidines ir paviršines. Vidinės susidarė įvairiose medienos ir žievės dalyse. Paviršinės susiformavo išsiliejus sakams į paviršių.

Vidinės gintaro morfologinės formos

Kamieno viduje sakai yra tam tikroje kanalėlių sistemoje, gerai izoliuotoje nuo kitų medienos indų. Vidinėms morfologinėms formoms priskiriami medieniniai, požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai. Medieniniai lęšiai yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio.

Požieviniai lęšiai susidarydavo, kai sakai suplūsdavo į ertmę po atsiplėšusia žieve. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Tokių gintaro gabalų paviršiuje visuomet randama brazdo plaušuoto audinio antspaudų.

Žievinis gintaras yra susidaręs storoje gintarmedžio žievėje, prasiskyrus jos plokštelėms. Tokie lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, kuriuos suformavo prasiskyrusių žievės plokštelių kontūrai.

Paviršinės gintaro morfologinės formos

Paviršinėms morfologinėms gintaro formoms priskiriami gintaro varvekliai, lašai, kamieninis ir gruntinis gintaras.

Gintaro varvekliai skirstomiį dvi grupes: mikro ir makrovarveklius.

Mikrovarvekliai

Mikrovarvekliais vadinamos pirmosios ištekėjusių sakų porcijos, kurioms sukietėjus, jas apgaubdavo naujas sakų sluoksnis. Kai kurių gintaro gabalų vidaus struktūroje pasitaiko dujų burbulų ir jų sankaupų, kartais užpildytų vandeniu, su kristalizacijos žymėmis ar dūlėjimo paviršiumi. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotų medžio vietų. Dauguma tokių varveklių turi aiškias prikibimo žymes.

Gintaro lašai

Nuo varveklių ir kamienu tekančių srovių atitrūkęs sakų perteklius sudarydavo naują paviršinę gintaro morfologijos atmainą – gintaro lašus. Jie būna įvairaus dydžio, nevienodai išsilaikę ir dažnai deformuotos struktūros.

Kamieninis gintaras

Gausiausią ir įvairiausią gintaro morfologinę atmainą sudaro kamieninis gintaras. Išsilieję kamieno paviršiuje sakai sudarydavo dideles sankaupas, kurios palengva tekėdavo žemyn. Sakams tekant paviršiumi įvairių spalvų srovės susimaišydavo, todėl toks paviršinis gintaras įgavo margą spalvinę tekstūrą.

Gruntinis gintaras

Sakams nutekėjus ant miško substrato, susidarė morfologiniai gruntinio gintaro gumulai. Gintaringiems sakams patekus ant medžių žievės bei miško pakloto, susiformavo floros bei faunos inkliuzai.

Baltiškasis gintaras: radimvietės, sudėtis

Didžiausi baltiškojo gintaro klodai glūdi Sembos pusiasalyje, kuris yra dabartinėje Kaliningrado srityje (Rusijos Federacija). Šie klodai glūdi vadinamojoje „mėlynojoje žemėje“ kartu su jūrų kriauklėmis, ryklių dantimis, jūriniais ežiais ir kitais jūros gyvių likučiais. Sembos pusiasalyje viename kubiniame nuosėdų metre randama iki 3,5 kg. gintaro. Sembos pusiasalio radimvietės geologinį pjūvį bei „mėlynosios žemės“, kurioje gintaras randamas, pavyzdį galima apžiūrėti Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje.

Ledynmečio laikotarpiu ledynai nudrėskė paleogeno periodo žemės sluoksnius ir nunešė juos tolyn nuo jūros į sausumą. Dėl to Sembos pusiasalyje susidariusį gintarą dabar galima rasti ir toliau nuo pradinio jo telkinio. Didesni radinių kiekiai yra tarp Mozūrų ežerų masyvų ir Narvos.

Pramoninė gintaro gavyba kasant žaliavą iš Kuršių marių prasidėjo tik XIX a. antroje pusėje. Iki to laiko gintaras buvo renkamas jūros pakrantėse. Gintaras buvo „žvejojamas“ ilgakočiais graibštais. Dažnai buvo dirbama naktį, pakrantę apšviečiant uždegta dervos statine, kurią palikdavo ant aukšto kranto ar įkeldavo į medį. Nuo XVI a. gintaras buvo gaudomas jūroje tinklais, o seklesnėse vietose – kabliais ir graibštais. Išliko žinių, kad nuo 1725 m. pradėta bandyti gintarą iš jūros dugno rinkti naudojant pirminę nardymo įrangą. Šiuo būdu 1869–1891 m. gintaras buvo renkamas jūroje prie Prusto rago.

1854 m. pradėjus Kuršių mariose gilinti laivybinį farvaterį, ties Juodkrante (Lietuva) buvo aptikta gintaro. 1883 m. firma „Stantien&Becker“ čia pradėjo gintaro gavybą pramoniniu būdu. Vėliau tos pačios firmos atstovai įsigijo gintaro kasyklas Palvininkuose (dabartinis Jantarnyj, Kaliningrado sritis), kur dabartinėmis žiniomis yra apie 90% pasaulyje randamo gintaro. Kaliningrado gintaro kasyklose, gintarą kasant atviruose karjeruose, sovietiniu laikotarpiu per metus įmonėje būdavo išgaunama 500–700 tonų gintaro. 2013 m. duomenimis kasyklose buvo iškasama apie 400 tonų gintaro.

Sukcinitas randamas ir poledynmečio nuogulose prie Vyslos žemupio, netoli Gdansko, Stogi vietovėje (Lenkija), kuri tiekia nemažai gintaro žaliavos lenkų gintaro pramonei. Baltiškąjį gintarą kasa ir Ukrainoje šalia Klesovo (Sarni regionas, Rovne apskritis). Čia gintaro telkiniai glūdi po Volynės-Podolės platforma ir apima Pripetės baseiną.

Gintaro yra randama ir kai kuriuose ežeruose. Vienas iš jų – Lūkšto (Lietuva, Žemaitijos etnografinis regionas).

Gintaras yra gaunamas ne tik jį kasant. Nemaži gintaro kiekiai iš dugno į pakrantes išplaunami banguojant Baltijos jūrai, ypač žiemą, per audras. Gintaras savo tankiu mažai skiriasi nuo Baltijos jūros vandens (Baltijos jūros vandens tankis – 1,01-1,05 g/cm, gintaro tankis – 1,1 g/cm3), todėl jūroje vanduo jį nesunkiai atskiria nuo kitų sunkiųjų mineralų ir uolienų. Gintaro gabaliukai pakliūva į jūros žoles ir kartu su jomis yra išmetami. Nemažai gintaro yra sužvejojama ir specialiais graibštais.

Baltiškojo gintaro spalvos

Baltiškojo gintaro (sukcinito) spalva priklauso nuo jo sandaros ir sąlygų, kuriomis jis susidarė. Pagrindinė skaidraus gintaro spalva yra šviesiai geltona, kuri varijuoja nuo labai šviesių gelsvų iki rusvų ar net rausvų tonų. Labiausiai gintaro spalvą keičia pagrindiniai jo struktūriniai elementai –terpeninių dujų burbulėliai –jų išsidėstymo tankis. Kuo daugiau dujų burbulėlių, tuo gintaras baltesnis. Dažnai randamas neskaidrus geltonos spalvos gintaras. Viename tokio gintaro kubiniame milimetre yra randama nuo 600 iki 2500 tokių burbulėlių. Dramblio kaulo baltumą primenančio balto gintaro (jis vadinamas kauliniu) kubiniame milimetre dujų burbulėlių priskaičiuojama iki 900 tūkstančių. Randama ir korėto, nepermatomo, šlifavimui sunkiai pasiduodančio putų gintaro. Įvairios grunto priemaišos, patekusios į sakus, vykstant cheminiams procesams kartais gintarui suteikia melsvos ar žalsvos spalvos. Jūros išplaunamas ar iškastinis gintaras turi natūralią apsauginę oksidacinę žievelę. Tokio gintaro spalvą galima pamatyti tik nuskutus oksidacinę žievę ar prapjovus gintarą.

Didieji gintaro gabalai

Gintaro gabalai gamtoje randami ir iškasami įvairių dydžių – nuo mažyčių „ašarėlių“ iki kelis kilogramus sveriančių luitų. Kadangi gintaras pakankamai trapi medžiaga, didesnių gintaro gabalų pajūryje labai reta.

Vienas didžiausių baltiškojo gintaro gabalų, kuris saugomas Berlyno gamtotyros muziejuje, buvo rastas 1860 m. Štrasenberge, buvusios Prūsijos teritorijoje. Šis gintaro gabalas yra 47 cm. ilgio ir sveria 9817 gramų. Šlapikuose, netoli Gumbinės (dabartinio Gusevo, Kaliningrado sritis) 1803 m. rastas beveik 7000 gramų sveriantis gintaro gabalas. Rašytiniai šaltiniai mini 12000–16000 gramų sveriančius baltiškojo gintaro gabalus. Šiuo metu didžiausi gintaro gabalai saugomi Geologijos ir Mineralogijos muziejuose Kopenhagoje. Jie buvo rasti prie Jutlandijos pusiasalio krantų ir sveria po 4500 ir 4600 gramus. Didžiulis gintaro gabalas, kurio svoris 4910 gramų, yra saugomas Žemės muziejuje Varšuvoje. Skelbiama, kad jis rastas Klesove (Ukraina) 1999–2000 metais.

Palangos gintaro muziejuje eksponuojami didžiausi gintaro gabalai sveria nuo kelių šimtų gramų iki vieno–trijų kilogramų. Didžiausias ir sunkiausias iš jų – Saulės akmuo. Jis sveria 3524 gramus.

Presuotas gintaras

Po Antrojo pasaulinio karo, susikūrus Kauno „Gintaro“ artelei, o vėliau įsteigus Klaipėdos „Dailės“ kombinatą, čia labiausiai buvo vertinami presuoto, kaitinto gintaro dirbiniai. Šiose įmonėse gintaras dažnai buvo šlifuojamas kampuotomis formomis kaip brangakmenis, o gabalėliai su įdomiomis vidinėmis tekstūromis ar inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų. Pradėtos gaminti gintarą imituojančios plastmasės: ambroidas, bakelitas, dervos.

Gintaras trapus. Kasimo būdu išgaunant gintarą apie 70% žaliavos sudaro smulkūs gabaliukai. Presuojant jie būdavo permalami. Toks gintaras, sudėtas į presavimui skirtas formas esant 180–200 0C temperatūros bei 360–380 atmosferos slėgiui, tampa plastine mase, kuri vadinama presuotu gintaru. Jis dažnai naudojamas gaminant įvairius juvelyrinius dirbinius ir kt. reikmėms. Presuotas gintaras yra puikus elektros izoliatorius.

Kaitintas gintaras

Juvelyrikoje naudojamas ir kaitintas gintaras. Jam būdinga raudona spalva ir daugybė vidinių atspindžių, kuriuos skleidžia vidiniai mikroplyšiai.

Lydyto gintaro produktai

Gintarą lydant 350–3700C temperatūroje išgaunami šie gintaro produktai: gintaro rūgštis, aliejus ir kanifolija. Jie naudojami gintaro lakų, dažų, emalių gamybai. Gintaro kanifolija būna nuo geltonos iki juodai rudos spalvos, gana trapi, truputį lipni, gerai tirpstanti eteriniuose bei sėmenų aliejuose medžiaga. Ji naudojama izoliacinių medžiagų gamyboje, smuiko stryko iš arklio ašutų įtrynimui.

Iš lydyto gintaro gaminami ypač kokybiški lakai. Jie naudojami spaustuviniams dažams, elektros laidų izoliavimui, baldų gamyboje ir kt. reikmėms. Dažniausiai lakai su gintaro aliejumi yra naudojami lakuojant muzikos instrumentus. Natūralius lakus, tarp jų ir padarytus iš gintaro, rekomenduojama vartoti tiems, kurie kenčia nuo alerginių susirgimų.

Gintaro aliejus yra puiki medienos konservavimo priemonė, saugo augalus nuo kenkėjų.

Gintaro rūgštis naudojamagintaro anhidritų, gintaro rūgšties eterių, dantų pastų, įvairiausių kremų, prausiklių, kitų kosmetikos priemonių, spalvotų fotografijų gamyboje.

Pagrindinis