Gintaro panaudojimas
Biruta Stulgaitė.Objektas „Atšvaitai”. I. 2000 m. LDM rinkinys
 

Gintaras mene

Gintarą kaip puikią žaliavą papuošalams kurti, kitiems dirbiniams gaminti, inkrustuoti žmonės naudojo nuo seno.

Įspūdingiausias gintaro meno kūrinys buvo garsusis Gintaro kambarys, architekto A. Šliuterio (Andreas Schlüter) ir meistrų E. Šachto (Ernst Schacht) bei G. Turau (Gottfried Turau) sukurtas 1701–1709 metais. Šį kambarį Prūsijos karaliaus Frydrichas Vilhelmas I 1716 m. padovanojo Rusijos carui Petrui I. 1941 m. Gintaro kambarys buvo išvežtas į Karaliaučių, kur Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dingo. Gintaro kambarį 2003 m. Jekaterinos rūmuose (Rusija, prie Sankt Peterburgo miesto) atkūrė Sankt Peterburgo restauratoriai.

XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. Gintaro meistrų gildijos XVII a. bei XVIII a. pradžioje klestėjo Briugėje, Liubeke, Dancige, Karaliaučiuje. Daugiausia tarp jų gaminių buvo papuošalų, suvenyrinių dėžučių, indai, kulto reikmenų (kryželių, rožinių, altorėlių), gintaru dekoruotų baldai, veidrodžių. XIX a. paplito Austrijoje gaminamos gintarinės pypkės ir kandikliai, peleninės, laikrodžiai, įvairiausi papuošalai. Tuo laikotarpiu itin populiarūs buvo skaidraus gintaro daugiakampio šlifavimo karoliai.

XX a. pradžioje Karaliaučiaus gintaro manufaktūroje pagaminta daug meniškų papuošalų, kurių etalonų autoriai buvo Hermanas Brachertas ir Janas Hohlschuh. Į valdžią atėjus nacionalsocialistams, gintaras pradėtas naudoti gaminant ženkliukus, atminimo medalius ir kitus daiktus su nacizmo simbolika.

Tarpukariu Lietuvoje veikė nemažai gintaro dirbtuvių. Daugiausia jų buvo Palangoje, Klaipėdoje bei Kretingoje. Kitose vietose daugiausia dirbdavo pavieniai gintaro meistrai. Tuo laikotarpiu didžiąją gintaro meistrų gaminamos produkcijos dalį sudarė papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės. Gintaru būdavo inkrustuojami papuošalai iš metalo, medinės dėžutės, baldai ir kt. Papuošalų formos dažniausiai būdavo klasikinės, neįmantrios: įvairaus ilgio karoliai, iš gintaro plokštelių padarytos apyrankės ir kt.

Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje pateikta plati gintaro kūrinių paletė – nuo serijinių XX a. 6–8 deš. dirbinių iki žinomų menininkų, kurie savo kūriniais garsina Lietuvą, darbų. Didelę Gintaro ekspozicijos dalį sudaro tautodailininkų, gintaro meistrų darbai. Čia rodomi ir Klaipėdos kombinato „Dailė“ gamintų mozaikų, ir Alberto Žulkaus gintaro ir medžio kompozicijų pavyzdžiai. Eksponuojami ir Antano Paulausko padaryti šachmatai.

XX a. pab. – XXI a. pr. gintaro meistrai ir profesionalūs dailininkai, kurdami ir gamindami savo dirbinius iš gintaro, stengiasi tinkamai panaudoti, išryškinti gintaro kaip natūralios gamtinės medžiagos savybes, jų spalvas ir formas. Kiekvienas gintaro gabaliukas yra unikalus, todėl, kai dirbama kūrybiškai, gintaras sudaro galimybę kiekvienam kūrėjui atskleisti savo sugebėjimus ir individualybę.

XX a. II pusėje gintaro meistrai ir profesionalūs dailininkai pradėjo naudoti sudėtingesnius gintaro apdirbimo metodus, išmoko jį gerai šlifuoti, graviruoti. Buvo surasta ir sukurta įvairių būdų ir priemonių natūraliai gintaro medžiagai paryškinti, jo grožiui ir specifiniam spindesiui pabrėžti. Kurdama modernias papuošalų formas sumaniai natūralaus gintaro savybes sugebėdavo panaudoti dailininkė Liucija Šulgaitė (1933–2013). Ji gintaro gabalėlį ne tik aprėmindama metalu, kaip tai būdavo įprasta kitų autorių sukurtuose papuošaluose, bet dar ir įvairiomis rafinuotomis sidabro detalėmis išryškindavo gintaro kaip medžiagos grožį.

Feliksas Daukantas (1915–1995) taip pat gerai žinojo gintaro savybes ir jas gerai panaudodavo savo kūriniuose. Šio dailininko sukurti papuošalai yra lengvi, minimalistiniai. Norėdamas išryškinti gintaro grožį, jis pirmasis panaudojo vadinamąjį negatyvinį graviravimą.

XX a. 7 deš. Lietuvoje sukuriami gintariniai papuošalai tapo žymiai modernesni. Tuo laikotarpiu lietuviams didelę įtaką padarė estų juvelyrikos mokykla. Vienas iš ryškiausių Lietuvos dailininkų, naudojusių gintarą savo kūryboje, buvo Talino dailės instituto absolventas Kazimieras Simanonis (g. 1937). Jis savo sukurtus gintarinius papuošalus pateikdavo kaip prabangos ir reprezentacijos objektus, dėvimus ne kasdien, o tik ypatingomis progomis. Jis, kurdamas papuošalus, atgaivino gintaro raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos gintaro. Šio menininko papuošalai ekspresyvūs, dinamiški.

Kiek vėliau sidabro virinimo techniką naudojo ir kiti gintaro papuošalų kūrėjai – Liucija Šulgaitė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Petras Balčius, Feliksas Pakutinskas. Skirtingai negu F. Daukantas ir K. Simanonis, Birutė Stulgaitė gintarą traktuoja kaip įnoringą medžiagą, kurią su metalu derinti nėra paprasta. Jos kūriniuose įdomūs gintaro deriniai su arklio ašutais, jūržolėmis. Kurdama ji kartais specialiai pašiaušia gintaro paviršių. Panašūs kūrybos bruožai būdingi ir Gilgardo Stoko, Vytauto Matulionio, Sigito Virpilaičios, Žilvino Bautrėno darbams.

Kartais gintaro kūrinys nebūtinai turi būti funkcionalus. Dažnai jis šiais laikais kuriamas kaip eksponatas ir yra skirtas muziejaus vitrinai, todėl tiek Palangos, tiek ir kituose gintaro muziejuose šiandien galime rasti nemažai eksponatų, kurie vadinami tiesiog objektais.

Medicina ir kosmetika: gydomosios gintaro savybės

Apie gintaro gydomąsias savybes pirmasis savo raštuose užsiminė Plinijus Vyresnysis (23–79 m.). Jis siūlė gintaro karolius nešioti malšinant gerklės skausmą. Anot jo, aukso geltonumo gintaro karoliai ar gintaro pakabutis ant kaklo gali padėti sumažinti kūno temperatūrą. Akių ligas gydyti buvo patariama tepalu, kuris gaminamas sutrintą gintarą maišant su medumi ir rožių aliejumi.
Klaudijus Galenas (131–201 m.) rašė, kad gintaras padeda ne tik nuo vidurių pūtimo, bet ir nuo jų paleidimo.
Gintaras ilgą laiką buvo priskiriamas prie 5 svarbiausių vaistinių medžiagų: succinum – gintaras, castoreum – bebro sruogliai (liaukų prie analinės angos išskyros), camphora – kamparas, sal tartari – potašas, gautas iš vyno akmens, aurum – auksas.
Viduramžiais gintarinius karolius būdavo rekomenduojama nešioti sergantiems gelta (buvo tikima, kad gintaro geltonumas iš kūno ištraukia nesveiką ligos sukeltą pageltimą).
Seniau medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams.
Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams gydyti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – skaudančioms kūno vietoms tepti. Farmacininkai ypač vertindavo baltąjį gintarą.
Matas Pretorijus (1635–1704) teigė, kad gintaras gali apsaugoti net nuo maro. Siekiant, kad sumažėtų galimybė užsikrėsti viena ar kita liga, patalpos būdavo dezinfekuojamos jose deginant gintarą. Na, o XIX a. gintarą žmonės laikė panacėja beveik nuo visų ligų.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės. Buvo tikima, kad jos padeda nuo daugelio ligų bei stiprina kūną. Gintarą ir iš jo padarytus žindukus duodavo (ir dabar dar duoda) kramtyti kūdikiams, pradėjus dygti dantims. Palvininkų gintaro kasyklų (dabartinė Kaliningrado sritis Rusijoje) valdytojo sūnus E. Bellmanas yra palikęs žinių, kad 1922–1940 m. į gintaro kasyklas būdavo siunčiamos tuberkulioze sergančios moterys, nes tikėta, kad gintaro dulkės turi gydomųjų savybių. XX a. pr. Austrijoje ir Vokietijoje buvo gaminami preparatai su gintaro rūgštimi ir aliejumi. Sutrintas gintaras naudotas gaminant dantų pastą, muilą, masažui skirtą kremą. Gintaras vartotas ir medicininių prietaisų, akinių ir lupų gamybai.
1930 m. Karaliaučiuje dirbęs H. Lampertas (1898–1981) po ilgų bandymų ir tyrinėjimų, kurių metu nustatyta, jog gintaras stabdo kraujo krešėjimą, užpatentavo kraujo perpylimo aparatą, pagamintą iš presuoto gintaro.
Šiais laikais gintaro gydomosios savybės ne tik nėra pamirštos – gintaras ir toliau tyrinėjamos bei taikomos praktikoje, ypač medicinoje ir kosmetikoje.
Remiantis liaudies medicina, ausų uždegimas namų sąlygomis kartais gydomas smilkstančiu gintaru. Iki pat mūsų dienų sakoma, kad gintaro apyrankės sumažina sąnarių ir raumenų skausmą.
Kosmetikos pramonėje ir medicinoje grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, todėl didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių paklausa vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų ir kt. gamyboje. Dažnai prekyboje galime rasti plaukų priežiūros priemonių, kuriose yra gintaro ekstrakto, stiprinančio plaukus ir jų šaknis, galvos odą, suteikiančio plaukams blizgesio bei mažinančio jų elektrinimąsi. Gintaras ramina, valo odą, gydo uždegimus, reguliuoja kolageno sintezę, kuri grąžina odai jaunatviškumą. Gintaro aliejus – puikus antiseptikas, turintis antibakterinių savybių. Tokiu aliejumi patepus žaizdą, ji gana greitai užgyja. Pastaruoju metu medikai ir farmacininkai aktyviai tyrinėja gintaro rūgšties, kuri organizmui padeda pasisavinti deguonį, savybes. Biologiškai aktyvūs preparatai, kurių sudėtyje yra gintaro, greitai plinta ne tik Europos, bet ir kitų žemynų rinkose.
Pagrindinis