Gintaro paminėjimai antikos laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose
Mėlynoji žemė su įstrigusiu gintaru
 

Antikinio pasaulio susidomėjimą Baltijos pajūriu liudija išlikę antikos autorių paminėjimai apie gintaro radimvietes. Dar Homero poemoje „Odisėja“ (VIII–VII a. pr. Kr.) gintaras minimas kaip prabangos objektas, kuris atvežamas iš užjūrio kraštų ir naudojamas rūmų puošybai bei papuošalų gamybai. Vėliau romėnų geografas ir istorikas Strabonas (63 m. pr. Kr.–17 m.) savo veikaluose rašo, kad gintaras atvežamas kartu su Britanijos alavu ir kitais prabangos dalykais. Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr. II p.–I a. I ketv.) savo veikale „Istorinė biblioteka“ aprašo Bazilijos salą, kuri esanti į šiaurę nuo Skinijos už Galijos ir kur vietiniai išmetamą gintarą renka, pristato į šalimais žemyne esančią vietą, iš kurios gintaras atkeliauja į Romos imperiją. Romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas (55–120 m.) veikale „Germanija“ pirmasis aprašo rytines Baltijos jūros pakrantes ir ten gyvenusias vietos aisčių gentis (Aestiorum gentes). Tyrinėtojų nuomone, P. K. Tacitas aisčiais įvardija Sembos pakrantėje gyvenusias bendruomenes. Jie neatmeta galimybės, jog tas pavadinimas galėjo būti taikomas ir visoms aistiškais dialektais kalbėjusioms Baltijos pajūrio gentims.

Plinijus Vyresnysis (23–79 m.), veikalo „Gamtos istorija“ 37-ame tome aptardamas gintaro kilmės klausimą, yra paminėjęs imperatoriaus Nerono pasiųstą raitelį Julijoną, kuris turėjęs pargabenti gintaro gladiatorių kautynėms papuošti. Pasiuntinys, nukakęs 600 romėniškųjų mylių nuo Karnuntumo (dabar Petronelis), parvežė tiek gintaro, kad kautynių dienomis visas amfiteatras, gladiatoriai ir tarnai būdavo išpuošti gintaru, o didžiausias parsigabentas gintaro gabalas svėrė net 13 svarų (4,2 kg).

Pagrindinis