Gintaro kilmės aiškinimai
Gintaro gabaliukas su inkliuzu Natūralus sakų gabalas iš Naujosios Zelandijos

Gintaro atsiradimo aiškinimų įvairovė

Dėl savo formų, spalvinės gamos įvairovės bei fizinių savybių savitumo gintaras visais laikais traukė žmonių dėmesį bei vertė spėlioti apie jo kilmę. Pirmąjį mokslinį gintaro susidarymo išaiškinimą pateikė Senovės Romos mokslininkas Plinijus Vyresnysis (23–79 m.) savo veikale „Historianaturalis“. Jis teigė, kad gintaras yra šiaurėje augančių spygliuočių medžių sakai, vandens sunešti į jūrą ir ten sukietėję. Šią išvadą jis pagrindė tuo, kad degdamas gintaras skleidžia pušies sakų kvapą, jame kartais galima rasti vabzdžių ir augalų liekanų.
Kiti ano meto mokslininkai pateikė kur kas išradingesnių gintaro kilmės aiškinimų: Demonstratas manė, kad gintaras susidarė iš lūšies šlapimo. Antikos mokslininkas Nikėjas teigė, kad gintaras yra saulės spindulių koncentratas, susidarantis jūros vandenyje. Anot Akarubijaus, gintaras iškyla iš saulės įkaitinto dumblo Cefizijo ežere prie Atlanto vandenyno.
Gintaro paslaptingumas lėmė įvairių padavimų bei mitų atsiradimą. Jų yra ir antikos rašytojų veikaluose, ir lietuvių liaudies kūriniuose, ir lietuvių grožinėje literatūroje. Įprasta sakyti, kad Lietuva – gintaro kraštas.

Romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m.pr.Kr.–18 m.) apie gintaro atsiradimą

Kūrinyje „Metamorfozės“ pasakojama, kad Saulės dievas Helijas-Febas su mirtingąja moterimi Klimene susilaukė sūnaus Fajetono. Kartą šis, įžeistas draugo, kad puikuojasi „labai susapnuoto tėvo šešėliu“, kreipėsi į motiną prašydamas patvirtinti, kad jis tikrai iš dangaus padermės atsiradęs. Motina Klimenė tai patvirtinusi bei pasiūliusi nuvykti pas tėvą ir paklausti šito jo paties. Fajetonas iš džiaugsmo pašoko aukštyn ir greitai atsidūrė savo tėvo šalyje. Jis atvyko į pasakiškus Febo rūmus, kur įsisupęs į purpuro skraistę auksiniame krėsle, mirguliuojančiame smaragdais, sėdėjo Febas. Febas patvirtino, kad Fajetonas yra jo sūnus ir, norėdamas išsklaidyti jo abejones, taręs: „prašyk, ko tik nori, ir viską gausi iš rankos manos“. Fajetonas, dar tėvui nebaigus žodžio sakyti, paprašė jo vežimo ir galios važiuoti žirgais sparnuotakojais. Tėvas gailėjosi davęs žodį ir bandė atkalbėti Fajetoną nuo pavojingo pasivažinėjimo dangaus skliautu, kadangi jis esąs mirtingas ir ne jo jėgoms suvaldyti dieviškus žirgus, bet sūnus, liepsnodamas noru važiuoti, nenusileido. Dievaitis nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimenė ir seserys Heliadės labai jo gailėjosi ir smarkiai raudojo. Raudodamos jos įaugo į žemę ir pavirto medžiais, o nuo jų vis lašėjo moterų ašaros. Nuo saulės jos sukietėjo ir pavirto gintaru.

Padavimas apie Jūratę ir Kastytį

Lietuvoje garsiausias padavimas apie gintaro atsiradimą yra Jūratės ir Kastyčio meilės istorija. Pirmasis ją paskelbė tautosakininkas, etnografas Adomas Jucevičius 1842 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Wspomnienia Žmudzi“. Ši istorija pasakoja apie senus laikus, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, o deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiškoji meilė. Kartą jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejas Kastytis. Tai sužinojusi, Jūratė pasiuntė undines, kad šios įspėtų žveją nedrumsti Baltijos vandenų ir negąsdinti žuvyčių. Kastytis nepakluso įspėjimui ir toliau žvejojo. Jūratė pamilo drąsų žveją ir nusiviliojo jį į gelmėje esančius savo gintarinius rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji deivė pamilo žvejo sūnų, didžiai užsirūstino. Jis savo žaibais sugriovė gintaro rūmus, nužudė Kastytį, o Jūratę prirakino prie rūmų griuvėsių. Iki šiol prirakintoji Jūratė nuolat rauda Kastyčio ir nelaimingos jų meilės. Jos rauda kartais būna tokia jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradeda nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. Smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra buvo jos ir Kastyčio tragiška meilė.
Šio padavimo įkvėpti lietuvių poetai, kompozitoriai, dailininkai yra sukūrę nemažai puikių kūrinių. Vienas iš jų – lietuvių poezijos klasiko Maironio lyrinė poema „Jūratė ir Kastytis“. Pagal jos siužetą kompozitorius Juozas Gruodis sukūrė baletą, Vytautas Klova – simfoninę poemą, Konradas Kaveckas – chorinę poemą. Skulptorė Nijolė Gaigalaitė yra sukūrusi skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią Jūratę ir Kastytį, kuri iki šiol stovi J. Basanavičiaus gatvės gale Palangoje. Šia tema dailininkas Konstantinas Šatūnas sukūrė spalvingą vitražą, kuris ilgą laiką puošė Palangos gintaro muziejaus ekspoziciją rūmų antrajame aukšte.
Pagrindinis