Geležies amžiaus gintaro radiniai

Prekyba gintaru geležies amžiuje

Geležies amžiuje (I a.–XII/XIII a. vid.) pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (P. K. Tacitas, „Germanija“, apie 98 m.) paminėti gintaro rinkėjai – aisčiai, kurie tapatinami ne tik su Sembos pusiasalio, bet ir su visomis pietrytinės Baltijos pajūrio bendruomenėmis. Baltiškuose laidojimo paminkluose bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu gintaro dirbinių randama mažai arba visai nerandama. Nuo II a. vidurio jų ima sparčiai daugėti. Vėlyvajame romėniškajame laikotarpyje (II–IV a.) didžiąją gintarinių įkapių dalį sudaro įvairių formų šlifuoti ir tekinti gintaro karoliai, rečiau pasitaikantys gintaro kabučiai bei gintariniai verpstukai.

Intensyvūs prekybiniai mainai turėjo įtakos ne tik įvairių importinių dirbinių paplitimui, bet ir kultūrinių idėjų sklaidai, kuri akivaizdžiai darė įtaką materialinei baltų kultūrai. Jau 40–80 m. dabartinės Lietuvos pajūrio teritoriją pasiekę pirmieji importiniai papuošalai buvo iš Panonijos provincijų atkeliavusios sparninės ir profiliuotos segės. Per išorinius ir vidinius prekybinius ryšius į baltų kraštus atkeliaudavo pirkliai su daugiausia masinės produkcijos gaminiais: įvairaus stiklo, emalės karoliais, romėniškomis monetomis (dažniausiai – bronzinės sestercijos (sestertius). Pajūrio gyventojai vertino gintaro dirbinius. Prekyba gintaru vyko ne tik Romos provincijose, bet ir baltų žemėse. Tyrinėjant vėlyvojo romėniškojo laikotarpio Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūros medžiagą pastebima, kad gintaro įkapės būdavo dedamos tik į dalį mirusiųjų, kurie laidoti sutelktai, grupelėmis, šalia kitų tame pačiame kapinyne palaidotų bendruomenės narių, kapų. Viduriniojo geležies amžiaus, vadinamo tautų kraustymosi laikotarpiu (V–VI a.), Pajūrio, Vidurio Lietuvos, Nemuno žemupio kapinynuose gintaro dirbinių gausėja. Tradicija mirusiuosius laidoti su gintaro dirbiniais išlieka iki pat geležies amžiaus pabaigos (XII/XIII a.).

Gintaro karoliai

II–XII/XIII a. palaidojimuose iš gintaro įkapių daugiausiai randama gintaro karolių. Dažniausiai pasitaikanti jų forma – dvigubas nupjautas kūgis.

Kapuose randami pavieniai gintaro karoliukai tapatinami su baltų mitologijos simbolines reikšmes perteikti turėjusiais objektais, naudotais išlydint mirusįjį į anapusinį pasaulį.

Gintaro karoliai bei kabučiai buvo veriami į apvaras su atvežtiniais spalvotais stiklo karoliais, žalvariniais, sidabriniais kabučiais, žalvarinėmis įvijomis. Tokie vėriniai buvo nešiojami kaip kaklo apvaros ar, įvairiai pritaisyti prie smeigtukų bei segių, puošdavo moterų ir vyrų rūbus. Karolių apvarėlės buvo kabinamos ir prie moterų galvos papuošalų. Ilgieji karolių vėriniai dėti į turtingai įrengtus kapus. Neretai gintaro karolių randama bendruomenių elitui priskiriamuose raitelių kapuose. Tai, kad gintaro dirbiniai kaklo apvarose ar krūtinės papuošaluose (ypač ilgose apvarose) buvo derinami kartu su importiniais dirbiniais (įvairiaspalvio stiklo, emalės karoliais, žalvariniais ir ypač sidabriniais kabučiais), taip pat rodo, kad romėniškuoju laikotarpiu gintaras buvo vertinamas ir prilyginamas išskirtinių daiktų grupei.

Gintaro karolių amuletinė reikšmė ypač išryškėja vikinginiu laikotarpiu (VII–XII a.). Mažėja gintaro karolių kaklo apvarose. Pavieniai gintaro karoliai imami įvairiai nešioti abiejų lyčių asmenų, neretai jais būdavo puošiami ir kartu laidotų žirgų karčiai.

Gintaro kabučiai

Pajūrio kapinynuose randami įvairių formų gintaro kabučiai. Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu dažniausiai sutinkami įvairių netaisyklingų ir aštuoniukės formų gintaro kabučiai. Pastarųjų formų kabučiai randami ne tik Vakarų Lietuvos kapuose su akmenų vainikais, bet ir Nemuno žemupio, Sembos-Notangos, Bogačevo, Vielbarko, Pševorsko, Černiachovo kultūrų bei kituose germaniškuose paminkluose, Jutlandijos pusiasalyje, Fiūno, Zelandijos, Bornholmo salose, Pietų Skandinavijoje, vakarinėje Krymo pusiasalio dalyje bei Abchazijoje.

Ypač išraiškingi vėlyvesni gintariniai kabučiai – šukutės, randamos VII–IX a. (vikinginio laikotarpio) kuršių vyrų kapuose. Jos būdavo dedamos ant krūtinės, nešiojamos juosmens srityje, puošdavo kalavijų rankenas ar makščių aptaisus.

Gintaro verpstukai

Gintaro verpstukai vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu randami gana retai ir tik moterų palaidojimuose. Vėlesnių laikotarpių kapuose jų daugėja (Lamatos ir Kuršių kapinynų moterų kapuose), o apie XI a. pabaigą tradicija į kapus dėti gintaro verpstukus išnyksta.

Tyrinėtojų nuomone, tokie verpstukai daugiau sietini su simboline reikšme nei su praktiniu taikymu, nors senųjų amatų rekonstrukcijos metu įrodyta, kad gintariniai smagračiai tinka verpimui.

Gintariniai verpstukai žymi juos turėjusių moterų išskirtinumą bendruomenėse bei tam tikrą socialinę padėtį. Anot A. J. Greimo, deivė Austėja, bitė ir kartu moteris, įsivaizduota kaip darbšti audėja. L. Vaitkunskienė gintarinius verpimo įrankius sieja su verpimo proceso mitologinėmis būtybėmis. Lietuvių mitologijoje. kaip ir antikinėje, verpėjos siejamos su gyvenimo siūlo verpimu bei gyvenimo trukmės lėmimu. Greičiausiai gintarinių verpstukų savininkės vienaip ar kitaip galėjo būti susijusios su kūdikio gimimu, bendruomenėje atlikdavo pribuvėjų vaidmenį ar pan.

Miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, gintarinis samtelis

Prie unikalių kuršių gintarinių dirbinių priskiriamos iš gintaro padarytos miniatiūrinės simbolinės juostų vijimo plokštelės bei gintarinis samtelis (datuojamas VII a., rastas Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyne Kretingos r.). Gintarinių juostų vijimo įrankių rasta tik VII a. pab.–IXa. moterų kuršių kapuose (Palangos, Lazdininkų kapinynai), kai stebimas sustiprėjęs gintaro žaliavos naudojimas simbolinių vaizdinių, ritualų raiškai.

Gintaro plokštelės

Specifines tikėjimo išraiškas atspindi archeologinėje literatūroje minimos kuršiškos gintaro plokštelės (VII–IX a.), kurios taip pat randamos tik moterų kapuose. Tokios plokštelės neturėdavo jokios pakabinimui skirtos skylutės. Jos būdavo užkišamos už apgalvio, nuometo, kepurėlės arba įsukamos į plaukus, juos papildomai dar persmeigus smeigtuku. Anot mokslininkų, tokios plokštelės gali turėti sąsajų su liaudies medicina.
Pagrindinis