Akmens amžiaus gintaro radiniai

Seniausieji gintaro radiniai

Archeologinio gintaro dirbiniai šiandien leidžia kalbėti apie daugiau nei šešis tūkstančius metų egzistuojančią gintaro tradiciją. Keletas pačių seniausių gintaro dirbinių, kurie priskiriami vėlyvajai paleolitinei Hamburgo kultūrai (Jutlandijos pss.), datuojami net 13700–12200 m. pr. Kr. Tai daugiausia natūralistinės žvėrių ir vandens paukščių figūrėlės, įraižų grupėmis dekoruoti ovalūs kabučiai iš Vidurio Europos.

Pirmieji gausesni neolitinių gintaro dirbinių kiekiai, datuojami IV tūkstantmečiu pr. Kr., randami kartu su gintaro žaliavos gabalėliais dabartinės Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regionuose. Viduriniojo, vėlyvojo neolito ir bronzos amžiais lagūninių ežerėlių bei jūros pakrančių gyventojai rinko gintarą. Narvos ir šukinės keramikos kultūros žmonės, atsižvelgdami į natūralias gintaro gabaliukų formas, kūrė įvairių formų dirbinius: sagutes, kabučius, cilindrinius karolius, skridinius ir grandis, antropomorfines ir zoomorfines figūrėles. Tuo metu gintaras, apdorotas Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje (Sambijos pss. (Kaliningrado sr.), Juodkrantė bei Šventoji (Lietuva)), Lubanos (Lubāna, Latvija) gintaro apdirbimo centre ir kt., plito po visą Rytų Pabaltijį ir toli už jo ribų. Viduriniojo neolito pradžioje (apie 4400–4200 m. pr. Kr.) gintaras iš Baltijos pajūrio plito daugiau šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis, o viduriniojo neolito pabaigoje (3100–2900 m. pr. Kr.) srautai pasisuka labiau į pietus, kur jau nebepakako gintaro, gabento iš Jutlandijos pusiasalio. Akmens amžiaus gintariniai dirbiniai randami Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje, Šlėzvigo-Holšteino ir Meklenburgo žemėse, Vyslos žemupyje. Gintaro dirbiniai fiksuojami piltuvėlinių taurių ir rutulinių amforų kultūrų paminkluose Vidurio ir Vakarų Europoje bei Britanijos salyne. Tuo metu plačiai sklidęs gintaras turėjo gana aukštą ekonominę vertę bei buvo priskirtinas prestižo prekėms.

Neolitinės Pamarių kultūros, kuri lokalizuojama taip pat dabartinės Lietuvos pajūrio regione, bruožus pristato Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Palangos gintaro muziejuje eksponuojami virvelinės keramikos pavyzdžiai, gintaro žaliavos egzemplioriai, titnaginiai dirbiniai, kurie paprastai naudoti strėlių antgaliams ar kaip rėžtukai, gremžtukai. Eksponuojamas ir pailgas keramikos dubenėlis, kuris pajūrio gyventojų buvo naudotas druskos gavybai garinant sūrų vandenį arba naudojamas kaip lempa, padegus kerpes, sumaišytas su ruonių taukais.

Richardo Klebso (Richard Klebs) gintaro kolekcija

Richardo Klebso (Richard Klebs) gintaro kolekcija, dar vadinama „Juodkrantės lobiu“, 1882 m. buvo publikuota jo išleistoje knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“ (Der Bernsteinschmuck der Steinzeit). Ši kolekcija buvo surinkta, kai du pamario verslininkai – Frydrichas Vilhelmas Štantynas (Friedrich Wilhelm Stantien, 1817–1891) ir Moricas Bekeris (Moriz Becker, 1830–1901) – Juodkrantėje, Gintaro įlankoje, pradėjo kasti gintarą. Jų firma Stantien & Becker buvo įkurta 1858 metais. 1870 m. ši firma pirmoji pasaulyje pradėjo atvirą gintaro gavybą kalnakasybos būdu Palvininkuose (dabar Jantarnas (rus. Янтарный), Kaliningrado sritis). Iškastas gintaras buvo rūšiuojamas, kraunamas į statines ir parduodamas supirkėjams. Firmoje Stantien & Becker buvo siūloma iki 120 gintaro rūšių, kurios viena nuo kitos skyrėsi spalva, dydžiu ar forma.

Pradžioje tarp natūralaus gintaro gabalų pasitaikiusius įvairius dirbinius firmos savininkai pardavinėjo, dalino tarnautojams, dovanojo žymiems firmos svečiams. Tik į dirbinius dėmesį atkreipus geologui prof. Gustavui Berentui (Gustav Berendt) ir vėliau archeologui Otui Tišleriui (Otto Tischler), dirbiniai imti kaupti ir kai kurie jų pateko į Gamtos-ekonomijos ir Prūsijos draugijų rinkinius. R. Klebsas, dirbęs firmoje patarėju, ėmėsi tvarkyti gintaro dirbinių kolekciją, kuri ir pavadinta jo vardu. Vėliau, 1926 m., šią kolekciją įsigijo Karaliaučiaus Alberto universitetas. Deja, beveik visa kolekcija (apie 400 akmens amžiaus dirbinių) Antrojo pasaulinio karo metu dingo. Šiuo metu 18 gintaro dirbinių, kuriuos galima priskirti Juodkrantės lobiui, saugoma Giotingeno Jurgio Augusto universiteto Geologijos ir mineralogijos institute ir muziejuje. 5 iš jų aprašyti R. Klebso (trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis, dvigubas ornamentuotas skridinys). Palangos gintaro muziejuje lankytojams pristatomos R. Klebso kolekcijos dirbinių kopijos, kurias, remiantis išlikusiais aprašais bei piešiniais, sukūrė aukščiausios kvalifikacijos LDM Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė, dailininkė Bronė Kunkulienė. Tai įvairių formų ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs, gamybos proceso metu per daug nenukrypstant nuo natūralaus rasto gintaro gabalo formos pagaminti kabučiai, įvairiaformės sagos, vamzdeliniai karoliai, grandys, skridiniai. Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. R. Klebso kolekcijoje yra keturios gintarinės žmogaus figūrėlės ir viena žmogaus galva. Jų veidai išskaptuoti ta pačia, akmens amžiuje būdinga maniera: veidas nuožulniai nuskaptuotas ties skruostais, taip savaime suformuota nosis ir akiduobės. Anot mokslininkės dr. Rimutės Rimantienės, akmens amžiuje visoje Europoje taip būdavo gaminamos žmonių figūrėlės iš rago, kaulo ar medžio. Daugiau detalių paprastai neieškoma, dažnai nė burna nepažymima. Iš Juodkrantės figūrėlių vienų pažymėtos akys, kitų – burna. Visų smakrai smaili. Tai yra techniškai paprastos priemonės žmogui pavaizduoti. Rinkinyje pasitaikė ir viena žvėrelio figūrėlė, panaši į elnės galvutę. Pusmėnulio bei trikampio formos kabučiai galėjo vaizduoti ruonius ar dideles žuvis.

Žmogaus pavidalo dvasių bei dievų vaizdavimo paprotys atspindi tuometinio žmogaus vaidmens gamtoje įsisąmonimą ir įprasminimą. Tai siejama su žmogaus, kaip kūrėjo, pasaulio valdovo, įvaizdžiu. Gintaras buvo naudojamas gaminant simbolinę reikšmę turėjusius amuletus, kurių paskirtis buvo padėti žmogui šiame ir anapusiniame gyvenime.

Felikso Tiškevičiaus kolekcija

Įdomių akmens amžiaus gintaro dirbinių pavyzdžių pateikia vadinamasis „Palangos lobis“, kurį 1905–1907 m. sukaupė grafas Feliksas Tiškevičius. Šį rinkinį sudarė neolito ir geležies amžiaus dirbiniai, kurie buvo surinkti pajūrio pelkėse pradėjus kasti gintarą. Yra žinių, kad grafas dalį kolekcijos 1908 m. padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (apie 149 dirbinius). Dabar dalis šios dovanotos kolekcijos saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Grafo F. Tiškevičiaus toliau kauptas archeologinis gintaro rinkinys XX a. pradžioje buvo eksponuotas Paryžiuje. Po grafo mirties, 1936 metais, našlė Antanina Tiškevičienė rinkinį per sūnų Stanislovą perdavė naujai įkurtam Kretingos muziejui (148 dirbiniai) – netrukus iš jo rinkinį perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 1960 m. rinkinys, kartu su archeologijos skyriumi, buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, iš kurio depozito teisėmis gautas ir nuo 1963 m. eksponuojamas Palangos gintaro muziejuje. „Palangos lobio“ dirbiniai nėra vienalaikiai – atskiros jų grupės priklauso skirtingiems laikotarpiams. Spėjama, kad šis rinkinys buvo sudarytas iš Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose rastų dirbinių bei gintaro žaliavos. Rinkinį sudaro įvairių formų dirbiniai: kabučiai, karoliai, skridiniai, sagos. Dalis dirbinių būdingi neolito laikotarpiui: tai skridiniai su taškeliais ornamentuotu paviršiumi, sagos su raidės V formos skylutėmis, vamzdelinių karolių ruošiniai, tipiški neolito laikotarpio kabučiai, iš kurių išsiskiria vienas, schematiškai vaizduojantis žmogų. Šis kabutis turi aiškiai išskirtas kojas (viena koja nulaužta), liemenį ir viršutinėje dalyje padarytą skylutę. Šis kabutis gali būti priskirtas mažosios plastikos kabučių grupei, kuriai priklauso ir Juodkrantės lobio figūrėlės. Kiti F. Tiškevičiaus kolekcijai priskiriami dirbiniai datuotini vėlyvuoju geležies amžiumi. Tai įvairiaformiai gintaro karoliai bei verpstukai. Kartu su akmens amžiaus medžiaga eksponuojamas neaiškios kilmės bei laikmečio gintarinis dirbinys – dubenėlis-geldelė. Atitikmenų šiam dirbiniui galima rasti bronzos amžiaus Anglijos Wessex kultūros medžiagoje, tačiau nustatyti autentiškumą chaotiškai rinktoje medžiagoje gan sunku, todėl šis dubenėlis-geldelė simbolizuoja ne laikmetį, bet savo priklausomybę garsiam grafo rinkiniui.

Pagrindinis